Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
sausio
2021

ŠVENTES ŠVĘSK: KĘSTUTIS NAVAKAS

Būdamas originali, išskirtinė asmenybė, Kęstutis Navakas rinkdavosi ir tokias pat šventes. Tos, kurios tradiciškai visų švenčiamos, jam didelio entuziazmo ar susižavėjimo nekėlė. Svarbiausia jo šventė – rašytojo Džordžo Gordono Bairono (1788–1824) gimtadienis, minimas sausio 22 dieną. K. Navakas, besižavėjęs šio anglų poeto kūryba ir gal net kiek tapatinęs save su jo asmenybe, nepamiršdavo kasmet surengti pasisėdėjimą namuose. Labai dažnai tiesiog pats sau vienas su Bairono tekstais, kartais su artimiausiu žmogumi. Būdamas estetas ir gurmanas, padengdavo stalą su įvairiais skanėstais, atkimšdavo geros rūšies vyno ir skaitydamas nepabostančius eilėraščius, jautrius laiškus. Mėgdamas gerus, originalius daiktus, namuose turėjo įspūdingų antikvarinių leidinių originalo kalba, tad G. Baironas atgydavo Žaliakalnio namelyje visa savo didybe ir reikšmingumu.
Negalėdamas pakęsti prievartos, ne itin mėgo ir didžiųjų metų švenčių, kurias, nepaisant nuotaikos ar kitų aplinkybių, švęsti tarsi „privaloma“. O ir artimiausią giminę sudarė tik rašytoją užauginusi močiutė, tad gal nebuvo iš šeimos atėjusių gilių papročių ir tradicijų. Tiesa, namuose bent maža eglutė Kalėdoms būdavo puošiama, visada suvalgomas tradicinis aguonpienis, paskanintas virtais kviečių grūdais.
Smagiau nei šv. Kalėdas K. Navakas švęsdavo Naujųjų metų sutikimą, šia proga sulaukdavo svečių ar pats kitus aplankydavo. Sulaukdavo garsusis Kauno poetas svečių ir per gimtadienius, mielai juos priimdavo, nors paprastą dieną aplankytas jausdavosi mažiau įpareigotas. Jam tiesiog patiko švęsti gyvenimą, džiaugsmo ir staigmenų ieškoti kiekvienoje smulkmenoje, susikurti savus ritualus ir tradicijas.
Rašytojo norą išsiveržti iš nustatytų rėmų, atsiriboti nuo taisyklių, priesakų, liudija ir vienas iš paties rašytų trumpų esė, kur K. Navakas sutinka, kad Nepriklausomybės paminėjimas yra reikalingas, tačiau tuo pačiu prilygina privalomą trispalvių kabinimą ant kiekvieno namo su anksčiau buvusia santvarka, kai baudžiama buvo už tokios vėliavos iškėlimą. Trumpiau tariant, jo nuomone vėliavą prie savo namų kelti turi dėl meilės Tėvynei, o ne bijodamas baudų. Be abejo, šitaip originaliai žvelgdamas į pasaulį, nesusilaikė nuo kritikos Kaziuko mugėms ir panašiems renginiams, jų populiarumą aiškindamas lietuvių nesugebėjimu atitolti nuo savo kaimiškų šaknų.
Į gyvenimo pabaigą rašytojas pamėgo švęsti žydiškas šventes. Išmanė, kaip jas minėti, laikėsi kai kurių papročių, pats gamindavo tradicinius žydiškus patiekalus ir kviesdavosi kitus jų paragauti. Šios šventės jam buvo ne mažiau svarbios už lietuviškas.
Turėdamas ne tik neeilinį talentą, bet ir didelę dozę charizmos, K. Navakas retai būdavo vienišas. Tad netekdavo jam pamiršti ir dar vienos šventės – Valentino dienos. Dovanas poetas rinkdavo atsakingai, apgalvotai – tikrai nepuldavo į pirmą parduotuvę prie kičinių prekių lentynos. Tačiau kai galiausiai užsakytoji dovana – ar tai būtų originalus papuošalas, ar meno kūrinys – atkeliaudavo, K. Navakui sunku būdavo išlaukti tikrosios šventinės dienos. Įsivaizduodamas moters džiaugsmą, jis tą dovaną įteikdavo anksčiau laiko.
 
Taigi, supažindinome su trejeto skirtingų kartų rašytojų namų papročiais. Už tų papročių kartais slepiasi pati žmogaus asmenybė, jo bendravimo maniera ir santykis su gimine ar draugais. Linkėdami Jums artėjančių švenčių sutikimo džiaugsmo, skatiname kurti naujas, savo šeimos ar tęsti giminės tradicijas. Svarbu, kad širdyse išliktų Tikėjimas, Viltis ir Meilė.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė
 

Visa galerija
Atgal