Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

SUŽINOJOME KALVĖNŲ MIESTO PASLAPTĮ

Vaikų literatūros muziejaus misija – patraukliomis priemonėmis sudominti vaiką knygos pasauliu, paskatinti jį skaityti ir tobulėti. Vienas iš būdų – naujų knygų vaikams pristatymas visuomenei: ne tik vaikams, bet ir jų mokytojams, tėveliams, seneliams. 2015 m. sausio 5 d. muziejuje, kitaip vadiname Pasakų dvare, vyko jaunos ir dar nežinomos rašytojos Ramintos Baltrušytės pirmosios knygos –  apysakos-pasakos Kalvėnų miesto paslaptis pristatymas. Atėjusius į renginį pasitiko pačios rašytojos sukurtų iliustracijų paroda – japonišku plonyčiu pieštuku nepaprastai kruopščiai išpiešti knygelės veikėjai miškinukai (tokie su letenėlėm ir uodegytėm), jų nameliai, paskendę viksvų kupstuose, vežimaičiai graikinio riešuto kevale ir net pilaitė su vėliavėle bokštelyje ant kalvelės – toks tas, pasirodo, Kalvėnų (nes ant kalvos) miestas. Beveik kaip ir žmonių miestas, tik labai jau miniatiūrinis. Scenoje jaukiai degė žvakės, jų blykstės atsispindėjo pasakos motyvais išpaišytoje, burtažodžiais išrašytoje lentoje. M. Petrausko muzikos mokyklos mokinė Vaiva Lukoševičiūtė visus užbūrė fleitos muzika – tai padėjo sukurti slėpiningą atmosferą ir tarsi įeiti į knygelės pasaulį. Renginio vedėja, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus referentė Dalia Draugelienė, perskaičiusi knygelės ištrauką, pristatė jos kūrėją dailininkę-rašytoją R. Batrušytę, literatūrologę Danguolę Šakavičiūtę ir fondo „Švieskime vaikus“ direktorę Jolantą Zigmantienę.
Pirmoji savo knygelę pristatė autorė, nuo mažens labai mėgusi fantazuoti, kurti istorijas ir pasakoti jas mamai, kuri visada išklausydavo. Paauglystėje ir jaunystėje jau bandžiusi ne tik pasakoti, bet ir užrašyti, tačiau supratusi – dar trūksta gyvenimiškos patirties, kad parašytų išbaigtą pasaką. Didelį įspūdį vaikystėje padariusių klasikių A. Lindgren ir T. Janson žodžiai vis įsiterpdavo į pradedančiosios rašytojos tekstus, reikėjo laiko, kad iš to išsivaduot, bet Ramintai taip rūpėdavusios istorijos ir nuotykiai, kad rašydavo tam, jog sužinotų, kaip viskas baigiasi. Rašytoja labai vertina draugystę, pasiaukojimą – o tokius didelius dalykus galima sudėti į visai mažyčius žmogeliukus pasakoje. Pirmojoje knygelėje tiek daug gamtos vaizdų todėl, kad visos vasaros su broliu praleistos kaime… O musė siužete, pasirodo, atsiranda todėl, kad autorė su broliu norėjo turėti tokią „augintinę“ ant palangės vaikystėje, – tik mama neleido.
D. Šakavičiūtė pasidžiaugė šio muziejaus aura bei sukurta švente ne tik rašytojai, bet ir visiems. Ji pasveikino jauną fondą „Švieskime vaikus“, paskelbusį knygų vaikams konkursą, jo steigėjus A. Mamontovą ir R. Karbauskį (vienintelį šviesų milijonierių Lietuvoje), prisiminė dar labai jaunos lietuvių vaikų literatūros pradžią tarpukaryje, kai „Raudonasis Kryžius“ paskelbė panašų konkursą, paskatinusį anuometinius „profesionalus ir šiaip turinčius ambicijų“ pradėti kurti vaikams. Jaunos, niekam nežinomos rašytojos atsiradimą prilygino stebuklui, kuris ir nustebino, ir nudžiugino  – „iš kur ji atsirado ir iš kokio stalčiaus šią knygelę ištraukė?“ Analizuodama ją, pirmiausia pastebėjo, kad apysaka-pasaka „telpa į žanrą“ – populiariausią didžiojoje mūsų lietuvių literatūroje. Labai lietuviški veikėjų vardai (Ukė, Pinis, Nukas, Aukis, Enis, Enikšis, Pliumpsė ir kiti). Iškart aišku, kad skirta vaikams, tinkama intonacija, natūralūs dialogai, puikios iliustracijos – galėtų net būti gražūs atvirukai, Nuostabus sumanymas – sklandymo ant voratinklių varžybų scena, natūralus, jaukus, moteriškas humoro jausmas. Žodžiu, gera skaityti, daro didelį įspūdį, šiurpina – net labai jaudina…„iki pusės“.
Čia D. Šakavičiūtė, profesionali ir pastabi kritikė, pavardijo pasakos trūkumus, kurie visai natūralūs pirmajai knygai – ja ir džiaugiamasi, ir mušama. Pirmiausia, jaučiama, kad kai kas ateina iš A. Lindgren,  kita vertus, ar turime visiškai originalių lietuvių autorių? Antra knygelės pusė parašyta greičiau, paskubom, tarsi norint padaryti „kompostišką darbą, skirtą mažesniam vaikui“. „Letenėlės“ pradžioje vėliau virsta „rankutėmis“, gerai, kad „uodegėlės“ lieka. Neįtikina, kodėl Aukis atsiskyrė (pamanyk, kažkas apkaltino dėl grybų) ir labai greitai tapo seneliu. Kam išvis tas miestas, jei tokia vykusi miško aura, pelkė. O pabaigoje toks baisus akivaras, „Bedugnis“, pasirodo, visai negilus, nes Pliumpsei slystelėjus į jį, pliumptelėjimas pasigirsta po akimirkos – vadinasi, negilu... Dar stebina, kad tokiame laimingame mieste taip ilgai niekas nepastebi, jog dingsta vaikai, niekas jų neieško... Ir, pagaliau, kur ta didžioji paslaptis? Skaitytojai yra visokie, nežinia, ar vaikai visa tai pastebės, bet, „jei pasitaiko tokie kaip aš, priekabūs suaugę kritikai, visi tie dalykai kliuva, randi prie ko prisikabinti“. Na, bet pliusų radusi žymiai daugiau negu minusų, literatūrologė palinkėjo toliau tęsti darbą, pagyrė išradingas, dinamiškas iliustracijas, primenančias mūsų pačių vaikystės piešinukus, pastebėjo, kad reikėtų, jog „mimikoje dominuotų emocijų spektras – nustebimas, nusivylimas, kad antakiukai nebūtų vienodi, ir kad norėtųsi spalvų ir ryškesnio dugno.“ Sužinojusi, kad autorė, kaip ir T. Janson bei I. Wikland, norėjo nespalvotų iliustracijų ir jas perpiešė iš naujo (pradžioje buvusios spalvotos), parodė pluoštelį pirmųjų K. Kasparavičiaus darbų ir patarė (kaip šiam kažkada patarusios užsienio leidyklos), kad ateityje piešiniai „išskaistėtų, nes vaikai nemėgsta tamsių iliustracijų.“
Čia reikia pasakyti, kad tarp kritikės pastabėlių vis pasigirsdavo tykus, švelnus reaguojantis autorės balsas, paaiškinantis tam tikrus užkliuvusius dalykus. Pirmiausia, ji dar nemokanti parašyti daugiau, išeiti iš tokios apimties, kad vaikams laikas bėga kitaip, kad nenorėjusi apkrauti vaikus liūdesiu, o dėl iliustracijų – siekusi, kad jos „eitų kaip dvi kojos su tekstu“, kad pradžioje buvusios spalvotos atrodė ne taip, kaip įsivaizdavusi.
Fondo „Švieskime vaikus“ direktorė J. Zigmantienė papasakojo apie 2013 m. įkurto fondo „Švieskime vaikus“ veiklą –  nacionalinį vaikų literatūros konkursą, „Vaikų bibliotekėlę“, norą išleisti kuo daugiau knygų vaikams (planuose dar du šimtai), mažųjų ligoniukų lankymą ir knygų dovanojimą. Autorei palinkėjo „daug ryškių idėjų“, prisiminė, kaip rašytoja, išsiuntinėjusi knygelės rankraštį į visas leidyklas ir iš visur sulaukusi neigiamo atsakymo, kai laimėjo šio fondo premiją (komisijos nariai vienbalsiai išrinko šią knygą), negalėjo patikėti, net du sykius paskambino pasitikslinti, ar tikrai. Čia įsiterpusi D. Šakavičiūtė pasidžiaugė atsiradusia sveika „kultūrine konkurencija“, nes žino leidyklų problemą ir pasiteisinimus, jog literatūrinių pasakų turi dvejiems metams į priekį.
Pabaigoje autorė R. Baltrušytė padėkojo visiems prisidėjusiems, kad knyga atsirastų – fondui, bendrakursėms Diletai ir Jurgai (skaičiusioms teberašomą knygelę, skatinusioms užbaigti), mamai (kuriai patiko, nes „charakteriai spalvingi, nuotykiai įdomūs, o jei jai patiko, verta ir kitiems parodyti“), dukrai Vasarei (nes jai ir skirta ši knygelė), Vaikų literatūros muziejaus vedėjai D. Šarkanauskaitei, parašiusiai rekomendaciją leidyklai „Krontai“ ir sutikusiai pristatyti šią apysaką-pasaką Pasakų dvare.

Parengė muziejininkė Vilma Petrikienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal