Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

SUTARTINIS J. LINIAUSKO VAKARAS MAIRONIO MUZIEJUJE

Maironio lietuvių literatūros muziejus kovo 6-ąją pakvietė į poeto Jono Liniausko sukaktuvinį vakarą su nauja eilėraščių knyga „Sutartinė“. Vakare sykiu su septynių knygų autoriumi dalyvavo redaktorius, poetas Viktoras Rudžianskas, aktorė Vilija Grigaitytė, smuikininkė Kristina Katavičiūtė. Vakarą vedė Maironio muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.
Tą patį vakarą Rotušėje buvo įteikiamos Meno ir kultūros premijos, muziejuje tebuvo mažai žmonių, juokauta, gal ateis katras iš ten susituokęs. Atėjo smarkiai pavėlavę, nesusituokę, nešini celofane supakuotom rožėm...
J. Liniausko vakare galėtų būti ir mažųjų auditorija. Poetas yra parašęs knygų vaikams: „Vandenų abėcėlė“, „Išgirsk mokyklą“, „Vilties daina“, „Vyrai ir klavyrai“, „Suvyniota diena, arba kokio dydžio būna didelė meilė“ ir kitos. Poetas J. Liniauskas šį vasarį šventė šešiasdešimtmetį. A. Ruseckaitė pastebėjo, kad vyrui tai labai graži sukaktis...
J. Liniausko knygą „Sutartinė“ išleido „Kauko laiptų“ leidykla, redaktorius V. Rudžianskas, kalbos redaktorė A. Venislovaitė, knygos dailininkė I. Paliokaitė-Zamulskienė. Kauniškiai prisidėjo prie knygos atėjimo į šį pasaulį...
A. Ruseckaitė kalbėjo, kad J. Liniauskas Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas buvo labai dalykiškas, paprastas. Dabar jis Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) generalinis direktorius. Eilėraščiai iš „Sutartinės“  žiauriai suėmė mano širdį. Taip paprastai ir nuoširdžiai prisipažino A. Ruseckaitė. J. Liniauskas nėra miestietis, gimęs Pabradėje. Jo mama – poetė Bronė Liniauskienė. Šioje poeto knygoje daug egzistencinių dalykų, įsižiūrėjimo į laiką, į rudenį, į miestą... Ką man davė miestas, ką aš jam daviau?..
Smuikininkės K. Katavičiūtės muzikinis intarpas buvo puikus. Aktorė V. Grigaitytė skaitė „Maldavimą“ iš knygos „Sutartinė“ skyriaus „Senos dainos.“ Paskubėti reikia – lyg prieš lietų, / Nes galiu jau, Dieve, nebespėti / Pasiklydusias bites suspęst į spiečių. / Gal ir spėčiau, Dieve, gal dar spėčiau, /Jeigu nereikėtų taip skubėti. / Nepalikčiau nė vienos ant lauko, – Tik palauk... Tu dar manęs nelauki. Aktorė įtaigiai perskaitė ir kitą J. Liniausko eilėraštį „Tvarkingos moters para trunka 24 valandas“. Tvarkingos moterys nesibučiuoja / Sankryžose tarytum nepilnametės, / Nesibučiuoja krūmuose ir autobusuose, / Tarpuvartėse, liftuose ir tarpduriuose, / Nesibučiuoja virtuvėje ir vonioje. / Jos bučiuojasi tik miegamuosiuose: / – Pakšt, pakšt, pakšt, – labanakt. Tai tik pirmoji eilėraščio strofa...
Poetas J. Liniauskas kalbėjo apie gautus diplomus, poetą V. Stulpiną, su kuriuo teko miegot vienoj lovoj, o vėliau teko jį priimti į Rašytojų sąjungą. Kalbėjo apie motiną, kuri sako, kad 60 metų – tai šūdas čia, o ne jubiliejus.Tikrieji jubiliejai būna tik sulaukus 50-ies ir 75-mečio... J. Liniauskas gyrėsi, kad Lietuvoje turi gal tūkstantį skaitytojų. 700 vaikų ir 300 suaugusiųjų. Maironio muziejuje jis kartu su V. Sventicku prieš dešimtį metų pristatė knygą „Žolės instinktas“, į pristatymą Valentinas vėlavo...
Poetas ypatingai džiaugėsi knygos „Sutartinė“ dailininkės I. Paliokaitės-Zamulskienės darbu. Septinta knyga ir ji pati pati. Daug dailininkų triūsė prie jo knygų, bet šita J. Liniauskui gražiausia, mieliausia.
J. Liniauskas pasakojo apie knygos skyrius „Senos dainos“, „Miesto dainos“, „Girtuoklių dainos“, „Kaimo dainos“, „Šunų dainos“, „Nevilties dainos“, „Meilės dainos“. Daugiausia apie „Šunų dainas.“ Prisipažino, kad šunų turėjo nemažai. Katiną palaidojo prieš Kalėdas. Šnekėta apie poeziją vaikams. Kaip pavyksta suvaikėti? J. Liniauskas sakė, kad bando parašyti iš vaikiškų situacijų. Viename vakarėlyje vaikams buvo duota popieriaus ir pasiūlyta ką nors nupiešti. Visi nupiešė, o vienas vaikas – nieko. Jis paaiškino – aš nupiešiau baltą gulbę migloj. Iš to J. Liniauskas parašė eilėraštį.
Knygos „Sutartinė“ redaktorius, poetas, „Nemuno“ redaktorius V. Rudžianskas prisipažino, kad jau 14 metų yra šunininkas. Galėjo būti ir veislės išvedėjas, bet nesuspėjo užpatentuoti to dalyko. Redaktorius žavėjosi eilėraščiu „Tvarkingos moters para trunka 24 valandas“. Įspūdingas eilėraštis, erotiniai momentai... Kodėl poezijoje atsiranda uch, ach, uch uch, ach, ach? V. Rudžianskas teigė, kad ir Neringa Abrutytė pametė tokį rašymą. Rašytoja V. Juknaitė yra pasakiusi – kaip man patinka senti. V. Rudžianskas sako, kad iš to patikinimo rašo ir Jonas Liniauskas. Jono tekstai atrodo labai jaukiai. V. Rudžianskas sakė, kad poezija negali būti pasenusi, ji negali būti praėjusi. Dabar jaunieji daug ko nežino, nejaučia. Štai eilėraštyje „Kretinga“, dedikuotame tėvui, antrosios strofos pirmoji eilutė Apačioj žlugtą skalbė mama. Redaktorius klausė, kaip gali tokią eilutę išbraukti? Gal yra ir tokių, katrie nežino, kas tas žlugtas...
V. Rudžianskas papasakojo apie poeto J. Liniausko skambutį, prašymą išleisti knygą. Dar apie tai, kad Jonas už Viktorą trim metais vyrėlesnis. Redaktorius pasidžiaugė, kad dvi „Kauko laiptų“ knygos pripažintos pačiomis gražiausiomis. Tai J. Liniausko „Sutartinė“ ir V. P. Bložės knyga...
Vėliau buvo svarstyta, kokia knygos „Sutartinė“ viršelio spalva. Gal geltonai žalia... Gal žaliai geltona... Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė sakė, kad viršelio spalva yra tokia, kaip katram atrodo...
V. Grigaitytė skaitė J. Liniausko eilėraščius, skirtus Valdui Gedgaudui, Donaldui Kajokui. O buvo lygiai pusė keturių, /Kai žodžių dulkės man ant veido krito. / Aš pabudau ir supratau tą rytą, / Kad kiek dar myliu, tiek tebeturiu. A. Ruseckaitė prašė paskaityti puikų eilėraštį, skirtą Valdemarui Kukului.
Jonas Liniauskas prisiminė savo vaikystę, Pabradę, Vilnių, Skuodą, Lazdijų rajoną... Kalbėjo apie mokytojai padovanotą Lenino biustą, apie save aukštaūgį, nes galėjo šokdinti septintokes... Šnekėjo apie žmones, kuriuos išmetė iš darbo, apie bendravimą su V. Kukulu, dalyvavimą jaunųjų filologų vertinimo konkursų komisijoje... Mes pragėrėme savo tėvynę, bet negi Tėvynė / Ji dar buvo, jei mes sugebėjom pragerti? / Vynas saldino kraują, ir kraujas tirštėjo kaip vynas, / Kol užtamsino visą pasąmonės kertę.
Vėliau į knygos sutiktuves atėjo pavėlavusi kompanija ir kėlė sumaištį. P. Palilionis, R. Preikšaitė, V. Kochanskytė, V. Vaitkevičius ir kiti. P. Palilionis prašė paskaityti eilėraštį apie katiną. Sėdi mano senas katinas ant kėdės, / Svyruodamas į šalis, lyg iš beprotnamio / Gavęs vaistų, kad nelakstytų paskui / Viso pasaulio kates... Čia pirmosios „Odės senam katinui“ eilutės...
Dar J. Liniauskas buvo klausiamas apie studijas, sugaištus metus. Teko studijuoti lituanistiką ir ekonomiką. Norėjo stoti į architektūrą. Buvo ekonominės analizės ekonomistas. Nesigailiu nė vieno savo žingsnio...
Baigiamieji vakaro akordai buvo įspūdingi. J. Liniauskas Maironio lietuvių literatūros muziejui atvežė eksponatą. Tai Rašytojų sąjungos pirmininko raktai. Tiksliau – pirmininkų. Juos čiupinėjo P. Cvirka,  J. Šimkus, A. Venclova, E. Mieželaitis, A. Bieliauskas, A. Maldonis, V. Martinkus, V. Sventickas, J. Liniauskas, o A. A. Jonynas iš J. Liniausko raktų negavo, nes šis padarė automatinę spyną. Poetė E. Drungytė replikavo, kad čia užuomina apie pirmą pirmininkę moterį... Raktai dailioj dėžutėj, jie bus saugomi Maironio muziejaus fonduose.
J. Liniausko sukaktuvinio vakaro pabaigoje dar būta daug sveikinimo prakalbų ir ryškių gėlių.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal