Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

SUSITIKIMAS SU RUDENS POETU

Ruduo turbūt pats tinkamiausias laikas poezijai ir ypač – sukurtai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko. Į brandų gyvenimo rudenį įžengęs kaunietis poetas savo kūryboje atidavė nemenką duoklę šiam laikui – parašė daug rudeniškos tonacijos eilėraščių, tad nebūtų didelė klaida jį patį pavadinti rudens poetu. Ruduo nebūtinai melancholiško liūdesio, abejonių ir susitaikymo metas – jis ir dosnus gamtos gėrybių dalintojas. Gamta šį rudenį nepašykštėjo savo prielankumo ir Donaldui Kajokui. Poetas rankose laiko storiausią kada nors išleistą savo poezijos knygą – rinktinę „Poezija, o gal ne ji“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vilnius. 2017 m.) Beveik 500 puslapių rinktinės poezijos – gera dovana ir gausiems D. Kajoko poezijos gerbėjams.
Mažai kas žino, kad savo karjeros pradžioje D. Kajokas kurį laiką dirbo Maironio namuose muziejininku. Kaip juokaudama prisimena dabartinė muziejaus direktorė rašytoja Aldona Ruseckaitė, tuometinis jaunas ir perspektyvus poetas daugiausia laiko darbe praleisdavo peiliuku pjaustydamas stalviršį. Turbūt tų laikų nostalgiški prisiminimai vis dar svarbūs pačiam poetui, nes savo naujausias knygas jis kauniečiams dažniausiai pristato Maironio namuose. Taigi ir šį kartą – spalio 17 dienos popietę, poetams šventoje vietoje – Maironio namų Didžiojoje svetainėje – šiuolaikinės lietuvių poezijos klasikas (taip D. Kajoką įvardina dauguma literatūrologų) skaitė eiles iš naujosios rinktinės ir glaustai jas komentavo bei trumpai ir tiksliai atsakinėjo į vakaro dalyvių klausimus. Beje, išskirtinis autorius į svetainę priviliojo ir neeilinę auditoriją – maždaug pusę jos sudarė jauni žmonės, o tai, pripažinkime, retas atvejis literatūriniuose vakaruose Kaune. Dar įspūdingiau šie jauni žmonės atrodė po renginio išsirikiavę į tvarkingą eilę ir laukiantys, kad D. Kajokas autografuotų prieš vakarą nusipirktas poeto knygas.
Natūralu, kad į susitikimus su poetais pirmiausia einama norint pasiklausyti poezijos. Ir šį kartą atėjusiųjų lūkesčiai tikrai nebuvo nuvilti – apie pusę viso vakaro laiko buvo paskirta poezijos skaitymams. Turbūt kiekvienas D. Kajoko poezijos gerbėjas turi savo Kajoko rinktinę. Ne išimtis ir aktoriai. Gal nesuklysiu teigdamas, kad aktorei Olitai Dautartaitei labiausiai tinka ir patinka kūniškasis Kajokas, nes dauguma jos subjektyviai skaitymams pasirinktų eilių buvo būtent šio tipo. Pats poetas kiekvieną savo perskaitytą eilėraštį palydėdavo trumpu komentaru. Taip, pavyzdžiui, sužinojome, kad  ilgoko eilėraščio 101 eilutė su nakties motinos rože pirma vieša premjera įvyko toje pačioje Maironio namų svetainėje prieš beveik 30 metų ir kad sovietiniai cenzoriai jame įžvelgė kažką prieš valdžią, bet ką, autoriui ir po šiai dienai neaišku.
Vakarą vedusi A. Ruseckaitės pasiskundė poetui, kad ji neperprato rinktinės sudarymo principo ir dėl to nusprendė, kad ji sudėliota jai nežinomu kajokišku būdu. Poetas paaiškino: suvaidinau pats sau mažą spektakliuką, kad nesu išleidęs nei vienos poezijos knygos ir turiu naujai pasirinkti iš visos parašytos eilėraščių masės. Tiesa, jis vis dėlto laikėsi principo, kad išleistų knygų branduoliai išliktų, todėl į tris rinktinės skyrius atrinko daugmaž chronologiškai susietus eilėraščius. Patys eilėraščiai beveik netaisyti, yra ir du niekur nespausdinti, bet, pasak poeto, be manęs, niekas nežinos, kurie.
Vienintelis, be D. Kajoko, asmuo, kuriam vakaro metu buvo leista kiek daugiau paplepėti, buvo muziejininkas Edmundas Kazlauskas. Jis pats nusistebėjo, iš kur jam tiek drąsos kalbėti apie D. Kajoko poeziją. Subjektyvias ir tikrai neakademiškas E. Kazlausko mintis publika geranoriškai išklausė, o ir pats poetas pranešėjo labai nekritikavo, tik nesutiko su teiginiu, kad jis esąs šiuolaikinis religinis poetas. Žodis religinis, abiejų susitarimu, buvo pakeistas į tikėjimo.
Pabaigoje noriu pacituoti Donaldo Kajoko eilėraštį, kuris pateisintų šio straipsnelio pavadinimą:
 

Du spalio aštuoneiliai

2. Užrakintas

spalio rytas bet lyg kambarys
        užu lango keleivis ir ūkas
o ūke tam ir saulės lašiukas
virpa lapas jau kris ne nekris
 
ilgesy užrakintas raktu
kurį toliuosna nešas ruduo
tu ką nors supranti? suprantu
kas iš to

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal