Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
15
liepos
2018

SUSITIKIMAS SU POETU SIGITU POŠKUMI

2018 m. vasario 7 dienos vidurdienį įvyko ilgai lauktas susitikimas su poetu S. Poškumi, kuris net iš Klaipėdos atvažiavo į Kauną pristatyti savo naujosios knygos vaikams „Šokanti karvė, arba Maišatynė“.
Susitikime dalyvavo ir leidyklos „Odilė“ direktorė Nijolė Kuolienė, kuri pirmoji pristatė tądien labai ramų, besišypsantį rašytoją – ne visada toks jis būna, matyt, anot leidėjos, jam labai patinka ir Kaunas, ir Vaikų literatūros muziejus. O kai kartais kas nors nepatinka, pavyzdžiui, spaudai ruošiamos knygos maketas, gali būti labai piktas ir kategoriškas... Net pamoko leidėjus – „žodžiai knygoje turi būti gražiai išdėlioti ir derantys su piešiniais“, jei ne – „knygos nebus.“ Beje, į klausimą – ar sunku buvo sugalvoti knygai pavadinimą, poetas atsakė, jog ne pats jį sugalvojo, o leidėja!
Pristačius vaikams rašytoją, šiam buvo pristatyti ir žiūrovai – Kauno dailės mokyklos ketvirtokai ir A. Puškino gimnazijos trečiokai, atėję su savo mokytojomis. Vienas trečiokas su šio poeto eilėraščiu „Apuokas lapuokas“ 2017 m. muziejuje surengtame skaitovų konkurse tapo nugalėtoju – tad meninė susitikimo dalis prasidėjo nuo šio eilėraščio deklamavimo, vėliau į sceną „išėjo“ keturių trečiokų poetinė kompozicija „Žodžiai“ – šio eilėraščio posmais, išrašytais lentoje, muziejus iki šiol pasitinka savo lankytojus, nes žodžiai poetui, anot muziejaus vedėjos D. Šarkanauskaitės, tai medžiaga, iš kurios jis lipdo.
Poetas sakė, kad į šią knygą sudėti „visokie dalykėliai“, net eilėraščių – dainelių natos, melodijas, pasirodo, kuria pats S. Poškus. Buvo linksma klausytis įrašytų dainų ir pasakų, dažnai vaikų lūpos krutėdavo – kelių dainelių žodžius jie mokėjo ar bent jau buvo girdėję, jos populiarios, ypač ta – apie išėjusius pasivaikščioti vabalus vabaliukus.
Po dainų klausymo poetas ir leidėja N. Kuolienė skaitė dialogus, vieną jų labai raiškiai perskaitė ir du trečiokai, savo intonacijomis prajuokinę žiūrovus. Na, o galiausiai, sekė maratonas klausimų, kurie trečiokų labai išradingai buvo „pateikti“ burtų puodelyje su Lietuvos žemėlapiu, kad keliaudamas po mūsų šalį poetas nepasiklystų. Kartais juokaudamas, kartais išsisukinėdamas, jis atsakė į tuziną, o gal ir daugiau mokinius dominančių dalykų – ar prisimenate savo pirmąjį eilėraštį? (taip, bet jums nesakysiu...); kokią knygą rašėte ilgiausiai? (aš knygų nerašau, tik kūrinėlius, kai jų prisikaupia, atsiranda knyga...); kada buvote prie jūros? (seniai, nes prie jos einu tik tada, kai svečiai iš Kauno, Vilniaus atvažiuoja...); kur atostogaujate? (mano gyvenimas kaip atostogos...); ką mėgstate valgyti? (kartais valgyti mėgstu...); ar mėgstate skaityti? (nieko daugiau neveikiu, tik skaitau...); kuri knyga mylimiausia? (pirmos klasės elementorius „Saulutė“...); kaip sekėsi mokykloje? (blogai... – į šį klausimą pradžioje nenorėjo atsakyti); ką labiausiai mėgstate? (tingėti...); o kiek buvo metų, kai pirmąsyk įsimylėjote? (ketveri...)
Šmaikštūs rašytojo atsakymai sukūrė linksmą atmosferą. Ypač pasakojimas apie augintinius – žiurkėną, jūrų kiaulytę, papūgiuką Petrą ir žiurkę Zuzaną, nusifilmavusią net muzikiniame klipe. Kad mintys neišsilakstytų, reikia ramioje vietoje rašyti, tad rašydavo virtuvėje, kurioje gyveno ir banguotasis papūgiukas Pranas, akylai akimis sekdavęs tą „kirminą“, išlendantį iš po rašytojo tušinuko – taigi daugelis eilėraščių parašyti su juo drauge...
Pabaigoje vienas žiūrovas, matyt, labai akylai perskaitęs pristatomą knygą, paklausė, ar tikrai poeto odinė liemenė (kurią mini rašydamas ir kurią tądien apsivilkęs) turi devynias kišenes? Tai, kad įtikintų, suskaičiavo jas (tas kišenes) visi drauge – tikrai devynios ir dar dvi slaptos vidinės. O kad skaičiuoti vaikams patinka, visi drauge skaičiavo (ir darsyk perskaičiavo), kiek vabalėlių yra paskutinėje dainelėje. Ogi dvidešimt trys!
O tada prie stalelio nutįso ilga eilė – vaikai kantriai laukė rašytojo autografo ant įsigytos knygelės. Atsisveikindamos linkėjome poetui nuskinti dar daug laurų, todėl simboliškai padovanojome lauramedį.

 

Parengė Vaikų literatūros muziejaus muziejininkė Vilma Petrikienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal