Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
spalio
2018

SU BALANDŽIU ANT RANKOS – TOKS PAŽĮSTAMAS

Retas kuris Vaižganto svetainėje nesustoja ir neįsižiūri į šv. Pranciškaus portretą. Veidas, sakytum, negražus, bet kiek jame gerumo, samarietiškumo sukaupė nežinomas dailininkas, nutapęs šį paveikslą. Iš tikrųjų – nieko nėra amžino, tik gerumas. O šv. Pranciškus ir buvo to gerumo įsikūnijimas – gyvūnų, paukščių ir poetų globėjas. Rudasis lakštingalų  brolis, anot filosofo ir poeto Antano Maceinos, kurio monografijos apie šv. Pranciškų „Saulės giesmė“ ištraukas skaitė J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus bičiulė aktorė Olita Dautartaitė.
                      Vaižganto muziejuje jau dešimtmetį vyksta renginiai, skirti šv. Pranciškaus mirties dienos minėjimui. Kartu minima ir Gyvūnų globos diena.
Šį rudenį, vėjuotą ketvirtadienio pavakarę, į muziejų rinkosi kauniečiai, šios šventės dalyviai. Atvyko grupė svečių – LSMU Veterinarijos akademijos muziejaus vedėja Lina Baršauskienė, Lietuvos gyvūnų globos draugijos atkūrėjo profesoriaus Kazio Trainio dukra dr. Jūratė Kučinskienė, buvusi draugijos vadovė prof. Albina Aniulienė. Jūratė Kučinskienė šiltai prisiminė savo vaikystės dienas, tėvą Kazį Trainį, kuriam šiemet būtų suėję 80 metų (1938–2016).
                      Albina Aniulienė priminė seną, XIX a. siekiančią Gyvūnų globos istoriją. Visus sudomino ir muziejininkės Linos Baršauskienės pasakojimas apie prieškario laikų Gyvūnų globos draugijos (buvusios – Gyvulių) veiklą, kuri nutrūko sovietams okupavus Lietuvą. Visi kalbėjusieji šiltai prisiminė Kazį Trainį – buvusį Veterinarijos akademijos profesorių, parašiusį apie gyvūnus ne vieną knygą, 1990 metais atkūrusį Lietuvos Gyvūnų globos draugiją, kuri 1992 m. buvo priimta į Pasaulinę Gyvūnų globos organizaciją.
                      Bardas Aleksandras Ravve atliko dainas pagal visų mylimo poeto Sergejaus Jesenino eilėraščius.
                      Žinoma, buvo prisimintas ir šių namų šeimininkas rašytojas ir kunigas Juozas Tumas, savo publicistikoje ne kartą rašęs apie šv. Pranciškų, į kurį buvo panašus savo dvasia: „Kad žinotum, kaip man patinka tas kupinas džiaugsmo gamtos vaikas Asyžietis... O kokį nuostabų „Saulės himną“ jis yra mums palikęs. O tie jo pamokslai – tai pantomimos. Kaip norėčiau būti tokiu Pranu.“
                      Ir buvo. Savo neturto įžadu, dosnumu vargšams, meile gamtai, žmonėms ir gyvūnams.
 

Parengė J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas

Visa galerija
Atgal