Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
gruodžio
2018

SKRIETI SU ŽALIU VĖJU

Dar visai neseniai prasidėjęs Poezijos pavasaris pamažu įsibėgėja, nes kiekvienas renginys suteikia jam pagreičio ir ritmo. Žmonės įpranta sekti tiesiog milžinišką festivalio programą ir renkasi vis naujas vietas klausytis poezijos. Salomėjos Nėries memorialiniame muziejuje jau susiklosčiusios senos moterų rašytojų skaitymų tradicijos ir toliau sėkmingai gyvuoja. Šia proga galime prisiminti dar 1930 m. įvykusį pirmąjį lietuvių moterų rašytojų vakarą Kaune, kuriame savo eiles skaitė ir S. Nėris. Vėliau ši tradicija tęsėsi jos namuose. Muziejuje rašančios moterys savo poeziją pavasariais renkasi skaityti jau nuo 1999 m. Šių metų susitikimas gegužės 16 d. „Žalias vėjas šalim skrieja...“ jungiasi prie kitų Poezijos pavasario renginių. Ir jame, kaip įprasta, susirinkę skirtingos autorės dalijosi unikaliomis patirtimis, skaitė įvairios stilistikos poeziją, kuri rado savo klausytoją gausiai susirinkusioje auditorijoje. Rašytoja Irna Labokė prisipažino šiuo metu dažniau rašanti prozos kūrinius, tačiau retkarčiais ją ištinka ir poezija. „Iš pradžių ateina jausmas, o vėliau jis apsiveja reikiamais žodžiais“, – pasakojo Irna, perskaičiusi eilėraščius, kuriuose kultūrinės detalės liejasi į darnią visumą su asmeninėmis patirtimis. Kviečia neatsimerkti, jei ant blakstienų nutūpęs drugys, neišgąsdinti lemties, neišbaidyti sėkmės...
Eglės Perednytės kūryba išlieka tokio pat ramaus, meditatyvaus tono, kaip ir iki šiol. Poetės eilėraščiai – tai malda, Dievo prašymas vesti ją tvirtai už rankos. Jie kupini tylos, skaidrumo, kartais net egzaltuoto žavėjimosi pasauliu, kuris veriasi tarsi žvelgiant į jį pro spindintį angelo sparną.
Violetos Sagaitytės poezijos realijos daug žemiškesnės, kupinos teatro pasauliui būdingų aistrų, pakylėjimų ir liūdesio. Šiandienos poetė dar visai neseniai dainavo teatro scenoje, todėl jai šis užkulisių ir scenos gyvenimas yra artimiausias, geriausiai pažįstamas. O savo poezija ji gali išsakyti tai, kas liko už kitų autorių sukurtų libretų žodžių.
Enrika Striogaitė prisiminė, kaip pernai metų renginyje perskaitė buitišką eilėraštį ir juo gal net kiek suglumino publiką. Tiesa, ji ir dabar įsitikinusi, kad kasdienės situacijos turi nė kiek nemažiau poezijos nei ypatingos akimirkos, bet šiais metais vis tiek nusprendė „pasitaisyti“.
Labai panašiai savo gyvenimo esmės kasdienybėje ieško ir poetė Egidija Šeputytė. Jos maži tikrovės fragmentai tarsi diktuoja gilesniuose jų kloduose glūdinčias patirtis, esminį sunkiai apibūdinamų dalykų suvokimą.   
Tą, kurį Zenė Sadauskaitė randa meilėje ir išsako jos džiugesį skleidžiančiuose eilėraščiuose. Tą patį giliai glūdintį pamatinį ilgesį, kuris ir išlaisvina, ir kankina, veda į pačius ankstyviausius vaikystės prisiminimus, savas ir net tėvų patirtis, į pasąmoninį žinojimą Aldonos Ruseckaitės poezijoje. Viso to pilni eilėraščiai sugeba savomis atvertimis bauginti net pačią jų autorę. Todėl ji, baimindamasi jų skleidžiamo nuodingo liūdesio, dabar vis dažniau dėlioja prozos sakinius.
Taip pamažu išseko šio vakaro publikai skirti eilėraščiai. Juozo Gruodžio konservatrijos moksleivių muzikinė programa – taip pat. Akvilė Baliukonytė, Gabija Tatlauskaitė, Emilija Karaliūtė, Saulina Nedzinskaitė, Rūta Andriuškaitė, Gerda Klevinskaitė ir Evita Rudžionytė grojo skirtingais instrumentais ir dainavo tarsi dar labiau margindamos įvairiaspalvę renginio programą.
O tada niekam nesinorėjo eiti namo. Į savo jaukų šešėlį kvietė seni Salomėjos Nėries sodinti medžiai. Ir poetės džiugiai krykštaudamos glaudėsi prie pušų kamienų pozuodamos fotografams, svajingai braidė po žalią pievą ir džiaugėsi šiemet tokia dosnia ankstyva kvepiančia vasara dar nesibaigus pavasariui. Ir Poezijos pavasariui...
 

Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus muziejininkė Audronė Meškauskaitė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal