Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
spalio
2018

SIMONO DAUKANTO LAIKAS

Rugsėjo 12 d. Maironio lietuvių literatūros muziejus pakvietė į Simono Daukanto 225-ųjų gimimo metinių minėjimą. Renginyje dalyvavo istorikė Vida Girininkienė, aktorius Remigijus Endriukaitis, renginį vedė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Prieš renginį lankytojai galėjo apžiūrėti jubiliejinę parodą „Simonui Daukantui – 225“, kurią parengė Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė.
Rašytoja A. Ruseckaitė pasidžiaugė proga paminėti istoriką ir rašytoją S. Daukantą, pristatė renginio dalyvius. Aktorius R. Endriukaitis perskaitė ištrauką iš pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba „Darbų senųjų lietuvių ir žemaičių“. Istorikė V. Girininkienė perskaitė įdomų ir išsamų pranešimą „Simonas Daukantas: laikas ir asmenybė“, kuriame ryškinamos sąsajos tarp didžiųjų XIX amžiaus asmenybių Lietuvoje – istoriko Simono Daukanto ir poeto Adomo Mickevičiaus. Pirmiausia, jie abu 1816–1818 m. studijavo tame pačiame Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. Tais pačiais 1822 metais S. Daukantas Vilniuje parašo pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“, o A. Mickevičius 1822 m. Vilniuje A. Zavadskio spaustuvėje išleidžia pirmąją knygą – „Poezijos“ tomelį lenkų kalba, kuris laikomas romantinės poezijos, romantizmo pradžia. S. Daukantui, kaip ir A. Mickevičiui, svarbu buvo idėja, dar svarbiau – tėvynė, o visų svarbiausia – laisvė. Pranešėja V. Girininkienė laisvę, kaip vieną iš svarbiausių vertybių, mato visuose S. Daukanto istoriniuose darbuose, A. Mickevičiaus poemose, ypač „Konrade Valenrode“. Pranešime pateikiamas XIX amžiaus pradžios Lietuvos kultūrinis ir visuomeninis kontekstas, Vilniaus universiteto reikšmė, minimas Dionizas Poška, Simonas Stanevičius ir cituojama jo odė „Šlovė žemaičių“. Istorikė V. Girininkienė primena Filomatų ir Filaretų draugijų bylą kaip vieną žinomiausių ir skaudžiausių faktų Europos istorijoje, bylos atspindžius A. Mickevičiaus poemoje „Vėlinės“, nukentėjusiuosius šių draugijų narius pavadindama „tremtiniais visam gyvenimui“.
Kita S. Daukanto sąsaja su A. Mickevičiumi – Peterburge. Čia 1834 m. istorikas pradeda dirbti Rusijos Senato kanceliarijoje, kur po poros metų gauna Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėjo vietą. O Lietuvos Metrikos metrikantu tuo metu dirba A. Mickevičiaus draugas Pranciškus Jeronimas Malevskis, Vilniaus universiteto auklėtinis, vienas Filomatų draugijos vadovų, 1824 m. ištremtas į Rusiją. Istorikė V. Girininkienė paaiškina, kodėl represuotas asmuo galėjo dirbti Rusijos valdžios įstaigoje – aprašyti Lietuvos Metriką galėjo tik žmogus, mokantis daug kalbų, tokį išsilavinimą savo auklėtiniams suteikdavo Vilniaus universitetas, o Rusijoje, matyt, tokių nebuvo.
Aktorius Remigijus Endriukaitis perskaito ištrauką iš „Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kurioje S. Daukantas pasakoja, kaip senovės lietuviai susidegindavę, kad tik nepakliūtų į nelaisvę priešui. „Būdas...“ alsuoja laisve“,– reziumuoja V. Girininkienė ir tęsia pranešimą, aptardama paskutiniuosius S. Daukanto gyvenimo metus Papilėje.
Beje, istorikė V. Girininkienė yra viena iš leidinio „Papilė“ autorių, taip pat Simono Daukanto metų paskelbimo iniciatorių, išleidusi puikų leidinį – knygą-kalendorių „Simonui Daukantui 225. 2018 metai“.

 

 Parengė Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal