Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

SEPTYNIOLIKA KNYGŲ IR DALGĖ ANT PETIES

Jei knygas skaitančio kauniškio (ir ne tik) kas paklaustų, ar girdėtas (ir skaitytas) rašytojas Petras Venclovas, atsakyta, be abejo, būtų teigiamai. Prozininkas, per patį viduvasarį šventęs septyniasdešimtąjį gimtadienį, parašė ir išleido šešiolika knygų, o visai neseniai, rugsėjo 19 d., Maironio namuose sukaktuviniame vakare buvo pristatyta ir septynioliktoji apsakymų bei novelių knyga „Žingsniai“.   
Petras Venclovas – malonus, kuklus ir mažakalbis, tuo įsitikina kiekvienas su juo pabendravęs, tačiau savo tekstuose – romanuose, apsakymuose, novelėse – išmoningas gražbylys. Beje, ir vakaro metu rašytojas buvo nekalbus, gražbyliavo vakaro vedėja rašytoja Aldona Ruseckaitė, knygos leidėjas poetas Viktoras Rudžianskas, rašytojai Liudas Gustainis, Vidmantas Kiaušas-Elmiškis ir kiti ten dalyvavę asmenys.
Viktoras Rudžianskas buvo lakoniškas: kalbėti apie Petrą nėra paprasta – jis pats rašo ir pats redaguoja, ir pats korektūras skaito, labai savarankiškas, kruopštus, preciziškas žmogus, tiesiog reikia tas jo knygas imti ir skaityti, o ne kalbėti. O kadangi dar ir subtilus prozininkas, jautri, romantiška siela – tiktų palinkėti paprastų, labai apčiuopiamų dalykų: parašyti visus sumanytus kūrinius ir gauti didelę premiją.
Kai kalba pasisuko apie kūrybą, Aldonai Ruseckaitei parūpo, ar Petras rašąs ranka, ar kompiuteriu. O kai atsakė, jog yra senamadiškas, rašo ranka ir tik puslapį per dieną, buvo patarta rašyti kompiuteriu – taip būsią greičiau ir daugiau puslapių prirašysiąs... Be to, labai svarbu rašytojo sapnai,  jų galima aptikti kone kiekvienoje knygoje, – toliau kamantinėjo Aldona Ruseckaitė. Ką tai galėtų reikšti, ar visus aprašytus sapnus susapnavęs? Rašytojas santūriai paaiškino, jog tai neatsiejama jo kūrybos dalis, sapnai – kūrybos vaisiai...
Poetas Vidmanto Kiaušas prisipažino: perskaičiau veik visas Petro knygas, neblogai pažįstu jį ir jo šeimą. Pirmoji prozos knyga itin poetišku pavadinimu „Rudens eilėraštis“, tokių pavadinimų rastume ir daugiau: „Rudens elegija“, „Drugelių šokis“, „Su tavim ir be tavęs“, „Teateinie meilės karalystė“... Poetiški ne tik pavadinimai, poetiški, lyriški patys  apsakymai bei jų herojai. Juk Petras kažkada rašęs eiles, jei nebūtų ėmęsis prozos, ką gali žinoti, gal šiandien čia kalbintume Poezijos pavasario laureatą. Patraukia kūrybos rūšių, tipų įvairovė – nuo impresijų, elegijų, novelių, apsakymų iki romanų. Sapnai – tarsi leitmotyvas, jungiantis daugelį apsakymų ir novelių... Pvz. „Sapnų medžiotojas“, „Autoriaus prapultis“, o novelių knygoje „Susapnuoti gyvenimai“vien sapnai. Naujojoje knygoje temos įvairiausios – nuo 1863 m. sukilimo iki dabartinių laikų.
Daugelyje savo kūrinių, pasak V. Kiaušo, autorius aiškiai ir pastebimai ironiškas, gudraujantis, bandantis pavedžioti skaitytoją už nosies. Pavyzdžiui, apsakymas „Alternatyva“, mįslingas ir netikėtas, tarsi jį būtų parašęs koks jaunas padauža: talentingas pianistas virsta statybų meistru. Pianistui baisu, o meistrui tai pasirodo priimtina ir natūralu – juk maestro ir meistras skamba taip panašiai. Kitame apsakyme – griežtas ir reiklus literatūros kritikas pasijunta pavirtęs šunimi... Tikrai, anot Kiaušo-Elmiškio, netikėta ir nauja prozininko literatūrinė raiška. Tuo tarpu apsakymo „Vienatvės įkaitas“ žmogus blaškosi užspeistas savo totalios vienatvės, kenčia, išgyvena keistą ir baugią susidvejinimo būseną...
Liudas Gustainis renginio išvakarėse sutikęs Petrą Venclovą paklausė, ar galima kritikuoti, atsakymas buvęs toks: kritikuoti galima, bet jubiliejiniame vakare nepatartina. Tad tai, kas kitokiame kontekste tekste būtų kritika, šiame – busią kaip Petro Venclovo naujo besiformuojančio rašymo būdo ir stiliaus atpažinimo ženklai. Gustainio teigimu, apsakymų kalba verčia gėrėtis: sodri, turtinga, vietomis rupi. Pirmame apsakyme radosi labai netikėtas, naujas personažas, tarsi  netikras Žmogaus Sūnus tarp žmonių, tarp 1863-ųjų sukilimo dalyvių. Neatpažintas, nesuprastas, neįvertintas, todėl pakartas, taip, deja, būtų ir šiandien... Pasakojimas įstringa, negali jo pamiršti, o kūrinį įprasmina lėtas turtingos kalbos tekėjimas ir didelis dėmesys žmogiškiesiems likimams. Žmogaus Sūnus – mūsų vaizduotės šešėlis, troškimų įasmeninimas ...
Apsakymo „Autorius prapultis“ kalba gyva, įmantri. Ką šiuo apsakymu norima pasakyti, koks autoriaus tikslas, iš karto sunku suprasti. Vyksmas kaleidoskopiškas – liko malonus įspūdis, nors intelektualusis menkai suvokė bendrą prasmę...
Liudo Gustainio pageidavimas: puiku būtų skaityti Petro Venclovo 11 tomų epopėja, kurioje autorius iš paskos sektų pasirinktą objektą. Jo (Venclovo) pasakojimo būdas ir stilius tam puikiai tiktų. Svarbu, kad siužetą rašytų gyvenimas, o ne mūsų ketinimai. Pagrindinis veikėjas gali būti bet kas – gaisrininkas, Putinas ar kitas koks kvailelis...
Apie nuotaikingą ir įdomų kūrybos vakarą visko nesurašysi. Kur dar artimųjų, brangių žmonių, draugų, pažįstamų ir nepažįstamų skaitytojų sveikinimai ir linkėjimai. Tačiau visi jie galėtų susilieti į vieną garbaus rašytojo, literatūros kritiko, akademiko Vytauto Martinkaus sveikinimą bei taiklų kūrybos apibūdinimą, kurį jis elektroniniu paštu atsiuntė Aldonai Ruseckaitei: Perduok Jubiliatui mano bičiuliškus sveikinimus ir linkėjimus sulaukus tik pirmosios „dalgės“. Ją užsikabinęs ant peties aš jau visus metelius pavaikščiojau. Šiek tiek jaučiu jos svorį, bet matau ir su dviem dalgėmis, dar vyresnius sparčiai vaikštančius. Tokį – tolyn žingsniuojantį – ir regiu mielą Petrą, kasmet parašantį skaitytojams po naują knygą. Ir, jeigu šiandien su mumis būtų gyvas Juozas Aputis, po kiekvienos Petro knygos, taigi, ir po „Žingsnių“, jis užduotų, matyt, man tą patį klausimą, kurį iš jo anuomet, prieš keturiasdešimt metų, atvykusio į Kauno jaunųjų prozininko seminarą „pamokyti“ juos rašyti gerą prozą, išgirdau: „Na, po velniais, juk tas Venclova(s) puikiai rašo, tu man pasakyk, kada jis ir išmoko?“
Matyt, Aputis buvo pamiršęs, kad ne visko galima išmokti, juk ir jis pats, gyvas novelės klasikas, kai ką per Dievo malonę kitiems dovanojo.
Tad tos Dievo malonės arba talento ir linkiu Petrui niekur neužkasti, kasmet iš naujo atrasti, su mumis juo dalintis, net jei ir daugiau nei trys „dalgės“ ant pečių užkristų...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal