Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
spalio
2018

SAKRALINĖ (?) POEZIJA PRIE KRISTAUS SKULPTŪROS

Rugsėjo 11 dieną turbūt gražiausiame Kauno senamiesčio kiemelyje – Maironio sode – įvyko Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus projekto „Įtekstintas Kaunas“ renginys „Sakralinės kūrybos skaitymai“. Penki kauniečiai poetai – Vidmantas Elmiškis, Donaldas Kajokas, Eglė Perednytė, Aldona Ruseckaitė ir Dovilė Zelčiūtė – ypatingoje vietoje – prie Petro Aleksandravičiaus skulptūros „Kristus“ – skaitė savo eiles. Kaip vėliau paaiškėjo klausytojams, poetai jau prieš skaitymo pradžią buvo susitarę, kad pasirinks tas savo eiles, kurioms ne forma ar turiniu, o savo esme labiausiai tiktų apibūdinimas sakralinės. Žinoma, susitarimas geras dalykas, tačiau pastebėjau, kad keli poetai baimingai dairėsi į besiklausantį Kristų, lyg laukdami jo aprobacijos ar pasmerkimo. Savaime suprantama, kad skaitymų pertraukose skambėjo sakralinės muzikos genijaus Johano Sebastiano Bacho kūrinių fragmentai, kuriuos atliko fleitininkė Monika Ryškutė.
Formaliu renginio vedėju tituluotas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas, kurio kūrybai, mano galva, labai tiktų apibūdinimas tikėjimo poezija, savo įžanginėje kalboje pažymėjo: „Neskirstau poezijos į sakralinę ar kitokią: gali būti šventi žodžiai sudėlioti ir nebus poezijos, o kitur – nė vieno švento žodžio, bet dieviškos proporcijos“. Jį papildžiusi Aldona Ruseckaitė teigė, kad visi geri eilėraščiai tam tikra prasme yra šventi, nes yra vieninteliai ir nepakartojami kaip ir mūsų gyvenimai. Štai ir visos esminės mintys išsakytos renginio metu. O toliau valandą laiko karaliavo poezija – sakralinė ar kitokia – nesvarbu. Bet argi galima ir, tuo labiau, ar reikia atpasakoti poeziją? Ir pabaigoje vienas Donaldo Kajoko eilėraštis, sakralinis ar ne – spręsti jums.

manęs jie sningant neįleido į namus
nors belsdamas kartojau tėvo vardą
sulinkęs nuėjau
vos bepavilkdamas įmirkusius sparnus
per brolių lauką šoblėmis suartą
 
ir supratau jog niekados dangaus
jau nepasieksiu nesulauksiu ryto
giedojau Viešpatie
raičiaus iš skausmo ir džiaugiaus
kad jie neatidarė durų nesuklydo

 
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal