Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

S. NĖRIES POEZIJOS RINKTINĖS PRISTATYMAS

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Salomėjos Nėries poezijos rinktinę „Tolimas sapnas“ su kompaktinėje plokštelėje įrašytais aktorės Jūratės Vilūnaitės skaitomais eilėraščiais.
S. Nėries memorialiniame muziejuje vyko šios knygelės pristatymas, kalbėjo ir apie idėją pasakojo literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, literatūrologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas, eilėraščius skaitė aktorė Jūratė Vilūnaitė, o gitara grojo ir dainavo aktorius, bardas Henrikas Savickis.
V. Gasiliūnas įvadinėje kalboje pajuokavo, kad visi puikiai žino, jog Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas susijęs su įvairiausiais tyrinėjimais ir mokslininkai rašo tokias monografijas, kurias tik patys ir skaito. Tačiau tai nėra tiesa ir tai įrodo leidybinis projektas „Gyvoji poezija“, kai leidžiama įvairių rašytojų kūryba. Ta idėja atsirado labai paprastai, panagrinėjus Jono Aisčio archyvą, buvo rasta paties įskaityta visa jo kūryba. Tuomet buvo nutarta publikuoti eilėraščius kartu su įrašyta kompaktine plokšele. Kas nors iš institute dirbančių mokslininkų ištyrinėja medžiagą, parašo rimtą mokslinį įvadą, o kūrybos įrašymui kviečiami aktoriai, nes ne visi autoriai yra įrašę savo eilėraščius laikmenose. Salomėjos Nėries rinktinė irgi paruošta tokiu principu. Gražu, kad šioje serijoje susitiko du neoromantikai, dar tikisi, jog bus išleista Antano Miškinio kūryba.
Mindaugas Kvietkauskas pasakojo, kaip jam kilo idėja dar kartą ir dar smulkiau panagrinėti, rodos, begalę kartų tyrinėtą S. Nėries rankraštyną. Pirmiausia įsidėmėjo Viktoro Aleknos knygoje „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ eilutę, padriką mintį, kur vos vos užsimenama, kad dar buvo kažkoks rinkinys. Ir tada paaiškejo, kad tai buvo rinktinė „Pagal širdies užsakymą“. Tęsdamas tyrinėjimus, M. Kvietkauskas iš Lietuvių literatūros instituto bibliotekos užsisakė S. Nėries rinktinę ir jam padavė labai keistą knygą, iki tol nematytą... Prie eilėraščių buvo komentarai, eilėraščiai taisyti. Kai išnagrinėjo, pasirodė, kad tai – Antano Venclovos 1946 metais perrašyta eilėraščių knygelė. Tai kur tada yra tikroji S. Nėries knygelė? M. Kvietkauskas pradėjo tikrinti ir domėtis. Paaiškėjo, kad ji yra Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos archyve. Tada suvokė, kad reikia išleisti dvi rinktines vienu kartu.
Kai Salomėja Nėris prasidėjus karui paliko Palemoną, tada prasidėjo naujas jos kūrybinis etapas. S. Nėriai važiuojant traukiniu per Latvijos žemes, prie Zilupės, lėktuvai ėmė bombarduoti traukinį. Kai viskas nurimo, žmonės atsitiesę pamatė traukinį nuverstą nuo bėgių, o S. Nėris niekur nerado savo sūnelio. Po poros parų surado Sauliuką, priglobtą vienos pabėgelių šeimos. Tuomet S. Nėris suvokė savo bejėgiškumą, prasidėjo jos atgaila.
 
Silupė
 
Rytas birželio. Vėjinis pučia.
Lyg aveles padangėje gano
Tie debesėliai – toki baltučiai,
Kaip garbanėlės vaikelio mano.
 
Už debesėlių slepias paukšteliai,
Maitvanagėliai – priešo lėktuvai...
Buvo ramu  čia – balta ir žalia...
Dabar gaisruoja... Griūva ir griūva...
 
Pragaro dūmuos miestas paskendo – –
Pleška ir traška – dunda ir dunda...
Vėjas medelio žalio neranda,
Klyksmą vien randa, kruviną skundą.
 
Ilgai lavonų sąvartos guli.
Kas liko gyvas – stovi prie duonos.
Migo pamigo šiandie motulė – –
Saulė močiutė ją pavaduoja.
 
Per akmenėlį bangelė rieda.
Žali maureliai dugne nusėdo.
Lino audimas – tolimas kelias.
Kur krykštūnėlis mano vaikelis?
 
Kai M. Kvietkauskas pradėjo tyrinėti S. Nėries kūrybą, viskas atrodė kaip po karo: daug rankraščių, bet jie visi išbalškyti po skirtingus archyvus, taisyti, cenzūruoti... Paaiškėjo, kad vieni S. Nėries eilėraščiai buvo fasadiniai, oficioziniai, kuriuos spausdino tuometinė spauda, buvo garsiai skaitomi. Kiti S. Nėries eilėraščiai buvo rašyti slapta, kurių negalėjo publikuoti. Ji griždama po karo jau galvojo apie rankraštinį rinkinį. Tai buvo „Prie didelio kelio“. Vienas jo egzempliorius dovanotas Vincui Mykolaičiui-Putinui, kuriuo pasitikėjo besąlygiškai ir kuris dabar saugomas Lietuvių literatūros ir taurosakos institute. Kitas egzempliorius Palemone, S. Nėries memorialiniame muziejuje, išsaugotas jos šeimos, gautas iš sūnaus Sauliaus. Dar vienas – Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje, iš kur gautas nėra aišku. Tai ankstyvas savilaidos spaudinys. Leidyklai, spėjama, S. Nėris nunešė kitokį rinkinį. Dalis eilėraščių buvo išmesta, bet vis tiek cenzūra jį perdarė... M. Kvietkauskas sekė tą cenzūravimą. Tai buvo penki skirtingi pieštukai. Piktas ir fanatiškas pieštukas buvo pilkas. Anot V. Gasiliūno, „blogis yra paprastas, pilkas ir banalus.“
Knygelėje „Tolimas sapnas“ sudėti du S. Nėries sudaryti, bet neišleisti rinkiniai. Vienas rinkinys – jos atrinkti eilėraščiai iš ankstesnės kūrybos, o antras – paskutiniųjų metų. Sudarinėjant rinktines, S. Nėriai atrodė, jog reikia prie kažkurių eilėraščių palikti komentarus, ji taip ir padariusi, pakomentavusi. Rinktinėje irgi yra tie komentarai smulkiu šriftu...
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė apibendrindama pasidžiaugė, kad S. Nėris tyrinėjama, vis dar aktuali. Kad poetės vingiuotas ir paslapčių kupinas ne tik asmeninis gyvenimas, bet ir kūrybinis kelias, kuris aiškėja ir visos paslaptys po truputį ištempiamos į dienos šviesą. O mes, muziejininkai, savo ruožtu visai tai pasakojame lankytojams, kartais susidurdami su tokiais muziejaus svečiais, kai pasakant tiesą, tenka advokatauti poetei...   
Nuoširdūs pasakojimai apie rankraščių tyrinėjimus įkvėpė atsiverti ir prabilti klausytojus, kurie mielai dalijosi savo prisiminimais ir skubėjo įsigyti naują rinktinę, nes S. Nėries poezija gyva ne tik „Gyvosios poezijos“ projekte, bet ir žmonių širdyse...

Parengė muziejininkė Asta Zenkevičienė

Visa galerija
Atgal