Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

S. NĖRIES MIRTIES METINIŲ MINĖJIMAS

Liepos 7 dieną Petrašiūnų kapinėse buvo paminėtos Salomėjos Nėries 70-osios mirties metinės. Buvo uždegtos žvakės, padėta gėlių. Poetės mėgiamiausias raudonas rožes atnešė jos anūkė Salomėja Bučaitė. S. Nėries eilėraščius skaitė aktorė Olita Dautartaitė bei skaitovė Sandra Margevičiūtė. Dainavo Petrašiūnų bendruomenės choras Monte Pacis, vadovas Arvydas Paulauskas.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė rašytoja Aldona Ruseckaitė kalbėjo apie tai, koks kūrėjas jautrus, naivus ir kitoks. Priminė paskutinį S. Nėries eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“, eilėraščius, kuriuose atsispindi atgaila, nusižeminimas, kaltės jausmas... Trumpai papasakojo apie paskutines dienas, kaip Salomėją Nėrį ligoninėje lankė kunigas J. Gustas ir kuriam Poetė įteikė juodąjį sąsiuvinį su dienoraštiniais tekstais... O to sąsiuvinio likimas nėra žinomas, vienų pasakojama, kad jis atsiradęs pas partizanus, kiti teigia, kad jis saugomas Oksfordo universitete... S. Nėries gyvenimas apgaubtas legendomis, o ypač paskutinės jos gyvenimo dienos... Kai Poetė gulėjo Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje, po tyrimų ją buvo nuspręsta gabenti į Maskvą operacijai, nes Kauno gydytojai jai niekuo nebegalėjo padėti. Tai sužinojusi S. Nėris labai verkė ir jaudinosi, nors ir žinojo, kad jos liga pikta ir rimta, bet važiuoti niekur nenorėjo ir sakė: „jeigu mirsiu, mirsiu Lietuvoje“. Jos nuomonės nebuvo paisoma ir kai jau buvo vežama į oro uostą per Aleksoto tiltą, Poetė ją lydėjusių žmonių paprašė: „Leiskit paskutinįkart pažiūrėt į Nemuną...“ Maskvoje ją lankė bičiuliai, o atėjusiems Salomėja šnabždėdavo: „Be reikalo vežė, manęs vis tiek jau greitai nebebus...“ Ir liepos 7 dieną Poetės gyvybė užgęso... Tuo metu jos sūnus Sauliukas, kuriam tuomet tebuvo aštuoneri, būdamas Kaune, namuose sušuko: „Per kambarį mamutė eina...“ Gabenant Poetės kūną į Kauną, skrendant iš Maskvos per Baltarusijos žemes dangus buvo giedras ir vaiskus, o pasiekus Lietuvos ribą, staiga sutemo, vėtra ir lietus daužėsi į lėktuvą, buvo sunku skristi. Kartu skridęs gydytojas ištarė: „Lietuva verkia Salomėjos...“ Poetė buvo pašarvota Centrinės bibliotekos rūmų salėje (dabar – Viešosios bibliotekos retų spaudinių skyrius), o S. Nėries draugė J. Laurinavičiūtė pasakojusi: „Į bibliotekos salę įlekia kanauninkas Adolfas Sakalauskas: „Jei reikia, aš galiu atlaikyt mišias už Salomėją...“ Dėl mišių viešame pasitarime niekas nedrįso pasisakyti. Bet aš pasakiau, kad Salomėja labai mėgo žvakes <...>, todėl prie jos karsto reikėtų žvakių... Visi sutiko, nors tada ir nebuvo degamos žvakės prie mirusiųjų... <...> Vėliau nuėjau pas tą patį kanauninką ir „sutarėme, kad laidotuvių dieną iš ryto jis atlaikys gedulingas mišias Įgulos bažnyčioje. Pranešiau, kam suspėjau.“ Mišiose dalyvavo V. Mykolaitis-Putinas su žmona, J. Laurinavičiūtė nusivedė Sauliuką, buvo dar kelios dešimtys žmonių. Poetė buvo palaidota prie Karo muziejaus sodelyje, kur buvo norima pradėti žymių žmonių Panteoną. S. Nėries vyro Bernardo Bučo rašyto laiško ištrauka broliui: „Žiauriai liūdnas dienas gyvename su Balandėliu. Prieš mėnesį palaidojom savo mylimą Mamutę. Ir dabar vaikelis atbėgo dejuodamas Mamutė mirė… Šiuo laiku projektuoju jo mamutei paminklą ir tai vargšeliui vis primena. Taip ir aikčioja pipirėlis kasdien. Kas galėjo daleisti, kad mirs Salomėja vos spėjus man įteikti Balandėlį. … Taigi dabar taikomės kaip vežimas išėjęs iš lygsvaros į naujas gyvenimo vėžes…“ Antkapinė skulptūra buvo pastatyta praėjus dešimčiai metų po Poetės mirties, autorius jos vyras B. Bučas, kuris įsivaizdavo poetę lyrišką, su magiškomis akimis, kaip, kad pati Salomėja norėjo. Aš norėčiau, kad mano bernelis padarytų statulą ir pavadintų ją nemirtingumas. Vaizduojuos, kokia ji turėtų būti. Norėčiau, kad jis nutapytų paveikslą – tamsų, beveik neįžiūrimą veidą ir matomas tiktai akis – mano, kartais tokias galingas ir magiškas akis – ir pavadintų savo kūrinį nemirtingumas“, – Salomėja Nėris rašė dienoraštyje 1935 metais. Bet kultūros ministras J. Banaitis nesutiko. Poetė skulptūroje turi būti pavaizduota kaip kovotoja... Sakoma, kad skulptūra tokio aukščio, kokio buvo Poetė ūgio. Jos užnugaryje – žydinčių gėlių puokštė, ją padėjo padaryti sūnus Saulius-Balandis, kuriam tuomet buvo 18 metų.
1992 m. įvyko perlaidojimas. Iškelti S. Nėries palaikai buvo nugabenti į Vytauto Didžiojo bažnyčią, kur tuomet dirbo kunigas Ričardas Mikutavičius, ryte laikytos mišios. Kapinėse sakė kalbą ir prisipažino, kad kai bažnyčia buvo tuščia, jis dar kartą atidengė dangtį ir įdėjo amžinybės kelionėn pašventintą rožančių... Dabar Poetės palaikai ilsisi Petrašiūnų panteone.
 
Manęs dar nebuvo,–
Alyvos žydėjo– –
Manęs nebebus jau,–
Jos vėlei žydės.–
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo–
Kaip smėlio saujelės–
Ant mano širdies– –
                                          S. Nėris. 1936 m.
 
Pasibaigus renginiui žmonės neskubėjo skirstytis – eiles skaitė patys, reiškė nuomonę apie puikią kūrybą, fotografavosi, bendravo, dainavo dainas pagal S. Nėries eilėraščius…

Parengė straipsnį ir fotografavo ekskursijų vadovė Asta Vileniškytė

Visa galerija
Atgal