Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

RUDENS VAKARAS SU NAUJOMIS A. RUSECKAITĖS KNYGOMIS

ne laikas ne laikas ne laikas / šitų prisiminimų žudikas – ramus / susitaikęs beginklis – / galėčiau vyniotis ant pirštų susukt / į tūtelę ar paleisti laivelį upe galėčiau / dar siausti voliotis lyg tuo kartu smėly / kai tu mane aš tave nepaisant / praeivių nei paukščių / nei atklystančių uostan laivų / du kūnai pašiurpę ant smėlio du kūnai – / žvėrys – žūtbūtinėj aistringoj kovoj / tik po to kai tapom visai nugalėti / tik po to kai užpustė akis tik po to / tik po to kai mane kai tave / pasakei ne laikas prisiminimų / žudikas ne laikas / tik vėjas nieko atgal neatneš
Rudens vakarą šiuo Aldonos Ruseckaitės eilėraščiu iš naujausios poezijos knygos „Verčiau (ne)užmiršti“ pradėjo aktorė Daiva Škelevaitė. Vakare pristatytas ir naujas rašytojos romanas „Žemaitės paslaptis“. Romano anotacijoje skelbiama, kad kūrinyje atveriama paslaptinga meilės istorija, tokie mažiau žinomi faktai, kaip bausmės atlikimas Lukiškių kalėjime, įsiliejimas į Vilniaus kultūrinį gyvenimą, kelionė į Ameriką, pažiūrų pokyčiai, ryšiai su Bulotų šeima...
A. Ruseckaitė skaitė ištrauką iš romano pradžios. Vilnius Juliją ryja lyg godi gyvulio koserė. Ji ir pati dar nejaučia, bet šaknys po truputį lenda tarp grindinio akmenų. Tiek daug čia visko vyksta, tiek negirdėtų, nematytų, nepatirtų įdomybių. Žmonės laksto gatvėmis, kažkur skuba, maišosi, puldinėja, sunku jų sumaištį suprasti.Kartais ji sėdi ant suolelio, dairosi, o kartais bažnyčioje meldžiasi. Žymantienė nueina į Vilniaus bažnyčias, jos tokios gražios, meniškos, kas sako, kad yra bedievė – netiesa! Ji ir savo vaikus poterių išmokė, ir sekmadieniais į bažnyčią juos nusivesdavo. Julija tik kūryboje nepripažįsta uždraustų temų, o gyvena kaip visi, žinoma, ne davatka.
Vėliau skaitė aktorius Henrikas Savickis. Žymantienė, prieš atkeliaudama į Vilnių, kelerius metus gyveno Puziniškyje pas savo artimą bičiulę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Netinginiavo, jos čia niekas per daug nepopino, nors jau buvo žinoma kaip garsi rašytoja, išleidusi knygelių. Dvarelyje Julija buvo paskirta lyg ir ekonome. Bet svarbiausia – padėjo slaugyti senolį daktarą Leoną Petkevičių, kuris jau ir ant patalo atgulė, ir stipriai neprigirdėjo, Julija vienintelė turėjo kantrybės ir stiprų balsą, per visus namus aidėjo, kai ji skaitydavo ligoniui laikraščių naujienas, namiškiai to riksmo neapsikęsdami iš kambarių laukan išlakstydavo. Tik dvaro ūkvedys Konstantinas Petrauskas slinkdamas pro šalį atsistodavo prie atviro lango ir šypsodamasis pasiklausydavo, kaip slaugytoja šūkauja, bet nebuvo jam laiko gaišuotis, vis darbai, rūpesčiai, visas ūkis ant jo galvos. Kartais Julija ir Konstantinas turėjo bendrų reikalų: arkliuku nukeliauti pirkinių ar šiaip ką atlikti į Joniškėlį ar Rozalimą, tai ir kalatojasi abu kaimo keliukais per miškus, šnekučiuojasi, turi apie ką. Ir kaip čia nutiko – įkrito vienas kito širdin... Nei Žymantienės metų kupeta, nei Petrausko jaunystė nepakišo kojos, širdys buvo veiklesnės, greitesnės, nesileidžiančios į pokalbius su proto balsu. Visas Kristaus amžius – trisdešimt treji metai skyrė moterį nuo vyro, o įsimylėjo...
Skaitė dar ir A. Ruseckaitė, ir H. Savickis, ir T. Ačas, o muzikavo V. Marma. Skaitymų tema viena – meilė. neišduoti tavęs niekada niekada neišduoti / dabar neprašai dabar visai nesvarbu / buvo laikas kai plaukė žydintis luotas / ištuštėjusiu mudviejų jūros krantu / tačiau laikas sušalo ir aš beveik suledėjau / tavo pirštai ilgi paskutinis glotnus bučinys / o praskrisdamas paukštis be garso įspėjo / kad mylėjo tave todėl amžinai ir užmirš / jis užmirš o aš turiu neišduoti nes viskas / prapuls kas gyvenimą mano bylos / mano Dieve mano vienintelis Dieve paliki / bent ženklą to kelio kuris apsisuks ir sustos
Dar daug skaityta ištraukų apie Žemaitės gyvenimą Amerikoje, laiškus Konstantinui, vėlyvąją, kankinančią meilę. Bet kas mes būtume be jos?

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal