Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

REPORTAŽAS IŠ GILIOJO KOSMOSO

Maironio lietuvių literatūros muziejuje rengiamuose literatūriniuose vakaruose besilankančią publiką sunku nustebinti. Per daugelį metų jie kaip tikri literatūros gurmanai galėjo rinktis iš aibės įvairaus lygio intelektualių, provokuojančiai žaismingų, sentimentaliai romantiškų, dramatiškai patriotiškų, krikščioniškai dvasingų ir t. t. (kas be ko, kartais ir nuobodžių) literatūrinių susitikimų su rašytojais ir jų knygomis įvairovės. Bet balandžio 24 dieną įvykęs susitikimas  su kauniečiu rašytoju, Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei 2014 metų Poezijos pavasario laureatu Kęstučiu Navaku ir jo naujausia eseistikos knyga „Begarsis skambutis“ buvo išskirtinis ir nustebino (aptakus ir švelnus susirinkusiųjų reakcijos apibūdinimas) dalį auditorijos. To priežastis – knyga buvo ir apie ją buvo kalbama, bet jos autorius, nors ir pažadėjo, vakare nepasirodė. Šis faktas kito rašytojo atveju būtų sukėlęs teisėtą pasipiktinimą, tačiau, kita vertus, visiems daugiau ar mažiau pažįstantiems ekstravagantiškąjį K. Navaką tai sukėlė daugių daugiausia atlaidžias šypsenas ir smagų juoką. Atvirai sakant, ir aš buvau nustebintas vakaro rengėjos ir vedėjos literatūrologės Kristinos Bačiulienės optimizmu ir drąsa organizuoti šį susitikimą.
Tačiau stresinė situacija išėjo tik į naudą K. Bačiulienei ir jai talkinusiai rašytojai Aldonai Ruseckaitei. Adrenalino perteklius stimuliavo jų iškalbą ir išradingumą. K. Bačiulienei net pavyko susisiekti su mentaliniu ar astraliniu Kęstučio Navako kūnu. Tam neprireikė jokių mistinių ritualų – užteko garsinio skambučio „Begarsio skambučio“ autoriui. Tiesioginiame eteryje K. Navakas paaiškino, kad jis šiuo metu yra giliame kosmose, kad jis myli visus savo knygų skaitytojus, kad yra daugiau realistas nei mistikas ir, kad žaidimas yra labai rimtas reikalas ir ne toks vaikiškas kaip atrodo. Po to mentalinis ryšys tarp autoriaus ir publikos nutrūko ir vakaro vedimo pareiga vėl užgulė stiprius moteriškus pečius.
Pratęsiant kosmoso temą reikia pasakyti, kad nedalyvaujant knygos autoriui, tikrąja vakaro žvaigžde patapo kritikė, VDU literatūrologijos doktorantė Neringa Butnoriūtė. Kaune šiuo metu ji turbūt pati rimčiausia naujos literatūros mokslo šakos navakaistikos atstovė, įdėmiai sekanti ir profesionaliai recenzuojanti K. Navako kūrybą. Jos nuomone, akivaizdu, kad „Begarsis skambutis“, ypatingai pirmoji knygos dalis (novelės), parašytas poeto ranka. Jo kūrybinė strategija šioje knygoje yra „aš esu tekstas ir jis mane rašo“. Taip gimsta tariamas autoriaus atsitraukimas, daugybinių suvokinių potencialas ir individuali žiūra. Kalba yra jo namai – žaidimas ritmais gimdo naujas prasmes. Vyksta komunikacija tarp žodžių, žmonių ir tekstų. Pirmosios knygos dalies skaitymas iš skaitytojo reikalauja atgalinio poetinio pajautimo. Realybė ir sapnas čia neturi aiškių ribų. Tuo tarpu antroje – eseistinėje – knygos dalyje sudėti tekstai iš gyvenimo ir to gyvenimo čia labai daug. Vyrauja retrospektyvus požiūris į tai, kuo kvėpavo tuometinė Kauno bohema. Vienas iš bohemos apibūdinimų – bohema yra veiksmas, kurio negalima suplanuoti. K. Navakas šį veiksmą savaip išverčia, apibūdina ir nuasmenina. Šiuose tekstuose atsiskleidžia ir autoriaus erudicija, ir vertėjavimo patirtis. Parašyti jie ironiška, šmaikščia maniera. K. Navako noras išvengti banalumo yra visa ko pagrindas ir net varomoji jėga. Kartais atrodo, kad jis pats nežino, kur tekstas jį nuves. Todėl, N. Butnoriūtės nuomone, K. Navakas negalėtų parašyti romano, t. y. organizuoto, ilgo siužetinio teksto. Visa savo kūryba K. Navakas įrodo, kad pirmiausia jis yra poetas.
Beje, vakaras buvo skirtas ne tik K. Navako knygai pristatyti, bet ir kultūros žurnalui „Naujoji Romuva“ paremti. Kas parėmė pirkdamas K. Navako knygas, o kas paklusdamas A. Ruseckaitės švelniam šantažui pirko autentiškas Maironio sodo tulpes (po 3 eurus vienas žiedas!). Deja, atsirado tik vienas džentelmenas – Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, kuris ne tik nupirko tris tulpes, bet ir čia pat jas įteikė Kristinai Bačiulienei, Neringai Butnoriūtei ir Aldonai Ruseckaitei. Taip jis išreiškė visos auditorijos susižavėjimą tik moterims būdingu gebėjimu švelniai ir su humoru užglaistyti vyriškas (šiuo atveju – K. Navako) klaidas. Tas pats V. Kiaušas-Elmiškis turbūt tiksliausiai apibūdino K. Navako logiką: aš parašiau, o toliau jau jūsų darbas aptarinėti, ką parašiau.
Galutinė išvada – visai smagus išėjo vakarėlis.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal