Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
sausio
2019

RENATA ŠERELYTĖ PRISTATĖ NAUJĄ KNYGĄ

      Lapkričio 21 d. vakarą Maironio namų salėje – tradicinės naujos knygos sutiktuvės. Šįkart nauja knyga – tai Renatos Šerelytės romanas „Raganos širdis“. Anot vakaro vedėjos rašytojos Aldonos Ruseckaitės, tai dar vienas grįžimas prie daugeliui gerai žinomos Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorijos. Vis dėlto, šis romanas – itin savita, kiek kitokia Barboros likimo interpretacija: netikėtai atsiranda nauja veikėja, neturtinga bajoraitė Magdalena. Tad klausimas autorei, kodėl šalia realių asmenų reikėjo atsirasti išgalvotam personažui?
  R. Š.: Taip, Magdalena – išgalvotas personažas, tačiau teikiantis daug vietos vaizduotei. Labai reikalingas rašant, juk apie ją galima prigalvoti ir prikurti ką tik nori. Apie Barborą ir Žygimantą Augustą žinome labai daug. O tokių žmonių kaip Magdalena, mylinčių ir ištikimų savo valdovui arba išdavikų ir šnipų, gali būti labai daug, jų buvo, yra ir bus.
    Apskritai Viduramžiai ir Renesansas – itin įdomus laikotarpis. Rašydama romaną labai domėjausi ir daug skaičiau apie tai. Labiausiai klioviausi ir rėmiausi profesorės Raimondos Ragauskienės studija apie Barborą  Radvilaitę „Mirties nugalėti nepavyko“: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga – XVII a.)“
A. R.: Apie kunigaikščius žinome nemažai. O kitos to meto socialinės grupės, kad ir elgetos, net jų gildijos arba laisvo elgesio moterų kasta?
R. Š.: Na, viešnamių to meto Lietuvoje nebuvo, tai patvirtino ir profesorė Ragauskienė, tačiau buvo smuklių su tam tikrais kambariukais ir moterų tuose kambariukuose. Tačiau apie elgetas ir jų gildijas daug įdomybių ieškant galima atrasti…
A. R.: O laikotarpis Dubingiuose?  Barborai ten buvo tarsi tremtis, tarsi išstūmimas iš aukštuomenės: ruduo, tamsa, šaltis, ji beveik viena, vieniša...
R. Š.: Iš tikrųjų taip. Keletą mėnesių, nuo lapkričio iki kovo ji, ištekėjusi už Augusto, buvo išsiųsta į atkampią, šaltą, apgriuvusią pilį saloje. Karalius tuo metu vyksta į Krokuvą, nori pranešti tėvams apie jungtuves su Barbora. O ji girdi tik apkalbas, šmeižtus, gandus, kad  karalius jau turi kitą mylimąją, karaliene taip pat dar nepripažinta – tai puikiausia terpė įvairioms šekspyriškoms aistroms rastis...  Ką turėjo jausti jauna, mylinti moteris? Rašant reikėjo labai įsijausti į moters išgyvenimus. Manoma, kad Dubingiuose ji patiria persileidimą, praranda kūdikį. Tai visiškai reali, tikėtina versija...
A. R.: Jūs pirmoji moteris Lietuvoje, kuri rašo romaną apie Barborą, iki šiol tai darė vyrai.
R. Š.: Rašė Juozas Grušas, Sigitas Parulskis („Barboros Radvilaitės testamentas“, scenarijus Jaunimo teatrui), na, dar Malūkas sukūrė istorinį romaną „Karalienė Barbora“. Paskaičiau, atrodė viskas aišku. Tačiau yra daugybė grynai moteriškų, psichologinių dalykų, geriau jausti ir suprasti juos gali tik moterys...
    Literatūrologė Indrė Žakevičienė apibendrindama teigė, jog tai pasakojimas apie Magdaleną, bet ne apie Barborą. O į tekstą ji žiūrinti taip: kai atsiranda tekstas, rašytojo tarsi nelieka, yra tik tekstas ir skaitytojas. Šioje knygoje pasakojama itin intriguojanti istorija, todėl skaitytojas tikrai užmegs tam tikrą empatinį santykį ir su rašytoja, ir su tekstu. Tai yra įdomu. Romane, anot Žakevičienės, daugybė įvykių, detalių, kurios prikabina, tarsi vinimis prikala skaitytoją prie teksto, daug smulkių, ryškių epizodų, sukuriančių ypatingą suvokimo lauką. Pavyzdžiui, šiukšlių ir smalos deginimas pastačius pilį, kai kartu su smala vos nesudega ir valkatėlė...
  Romano turinio nepasakosime, tiesiog siūlome jį perskaityti. Belieka pridurti, jog susirinkusieji galėjo pasiklausyti ne tik įdomių istorinių interpretacijų, bet skaidrių renesansiškų melodijų – fleita grojo Monika Ryškutė. 

 

  Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė.

Visa galerija
Atgal