Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

REDAKTORIUS VIKTORAS APTARIA POETO VIKTORO KNYGĄ

Keista, bet yra poetų, kurie tingi leisti savo knygas. Kiti žmonės turi juos įkalbinėti, ilgai įrodinėti, kad reikia, kad būtina tai daryti, rūpintis, kad tai būtų padaryta – panašiai taip susirinkusiems spalio 12 dienos popietę Maironio namų salėje kalbėjo rašytoja Aldona Ruseckaitė. Čia ji ir pristatė vieną tokių tinginių – vakaro svečią Viktorą Gulbiną (iš Kelmės) bei jo naują (jau antrą) knygą „Veidu į vakarą“.
Taigi, knygos sutiktuvės. Klausytojų ir svečių susirinko pakankamai daug. Šalia poeto (kaip ir pridera) knygos redaktorius Viktoras Rudžianskas, beje, jis – tas prikalbintojas bei rūpintojėlis. Patikinęs susirinkusius, jog „Kauko laiptų“ leidykla leidžia tik geras knygas – tą žino ir tie, kurie knygas skaito, ir tie, kurie jų neskaito – knygos pristatymą redaktorius nutarė pradėti ne nuo panegirikų, o nuo kritikos. „Negera man nuo tos rudos viršelio spalvos“, kalbėjo Viktoras (Rudžianskas), „mano pavardė ruda, o tos rudos spalvos ir kitas knygas leidžiant pakako. Dėkui dailininkei Ingai Paliokaitei-Zamulskienei – ji atvėrė spalvos niuansus ir galimybes: kava latė, kava su pienu, kava be pieno... Tai lyg ir ramino skaitant Viktoro (Gulbino) eilėraščius. Tiesą sakant, kai kuriuose jų keistokai pateiktos arba interpretuotos ironiškos situacijos, na, kad ir apie krepšinio religiją: ... kai JIE nugali, / džiūgaujam: / Mes laimėjom! / kai nesiseka – / JIE – mulkiai – prakišo! Atrodytų, tarsi Viktorui (Gulbinui) stinga humoro jausmo ar ryškesnių autorinių savasties ženklų...“
Dar dvi temos, redaktoriaus nuomone, itin ryškios minimoje knygelėje – erotika ir dievoieška. Erotikos galima rasti kone kiekviename Gulbino eilėraštyje. Autoriui tai dar vienas mėgstamas žaismas, tiesa, ne visada lengvai suvaldomas – kai kur kai kas vos ne pirštu prikišamai parodoma. Vis dėlto dažniausiai tai pateikiama ypač nekaltai, punktyru, pirštų galiukais, tarsi angelo sparnu nubraukiama: ...kol dar jaunas dangus / kol mėlynas rūko šilkas / kedenamas prieblandos vėjų / plevena virš mūsų- / išsiliek – išsiliek į mane / kad galėtum įvardyti laiką / tarp to / ko tikėjaisi / ir to / ką radai ---
Dievoieška skleidžiasi savitai: autorius sėkmingai įveikė stereotipą „Dievui esi mažesnis už žolę“. Apskritai, Rudžiansko nuomone, mūsų rašytojams ne itin sekasi rašyti ta tema. Viktorui (Gulbinui) pavyko gana neblogai – bene geriausi eilėraščiai. Viename jų (eilėr. „Užsiėmęs“) Dievas tampa lygus žmogui – išveda pasivaikščioti šunelį: Ar Dievas / taip pat išeina / pavedžioti / savo šunelį? /Ar liepia jam elgtis padoriai / ir neteršti / Rojaus žolynų? Ar leidžia / sustoti prie medžio / po kuriuo / medituoja Mozė? Čia autorius tarsi bando erzinti Dievą, kiek pasišaipyti. Tačiau tuo pat metu galima atrasti ir gilesnių klodų – Viešpats / be pavadėlio / tave / per gyvenimą veda – Dievas vedžioja žmogų ir saugo jį visą gyvenimą tarsi šunelį...
Kai kurie eilėraščiai, anot redaktoriaus, atveria tam tikras poetines kasyklas. Pavyzdžiui, puikus pirmasis eilėraštis „Priekaištas“ arba eilėraštis „Šaulė“: -- net ir dabar / kai virš mūsų / nuobodžiai / kirmija dangus / tu svaidai vylingas / žvilgsnio strėles / neįtardama / kad tie dvylika juodvarnių / oriai aukštybėse / gulbėmis lakstančių / yra tavo kraujo broliai... Juk, tiesą sakant, tai užuomina apie incestą. Ši problema man ir mums visiems, mažos šalies piliečiams, turi labai rūpėti – mano vaikai nepažįsta savo pusbrolių... Tie juodvarniai iš tikrųjų – juk gulbės. Kaip teigė Viktoras (Rudžianskas), tai kelia baimę ir nerimą. Tokių keistų, paslaptingų ir netikėtų atsivėrimų Gulbino poezijoje rastume nemažai. O kai jų yra, poetui galima atleisti nedidelius nuklydimus, tarkim, link Jesenino ritmikos... Ir galima tiesiog pasakyti: Viktoras Gulbinas – žmogus su poeto ženklu. Jį skaityti verta... (Spėkite – kada redaktorius kalbėjo rimtai, kada juokavo?)

 
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal