Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
31
gegužės
2020

RAŠYTOJŲ POMĖGIAI. R. GRANAUSKAS

Jau buvo užsiminta, kad medžio darbus ir meistravimą mėgo ne tik J. Aputis, bet ir „Gyvenimas po klevu“, „Duonos valgytojai“ ir kitų knygų autorius, artimas novelių meistro bičiulis Romualdas Granauskas. Ir tai – ne vienintelis šio rašytojo pomėgis. R. Granauskas labai mylėjo gamtą, gyvūnus, gerai juos suprato ir mokėjo išgirsti. Už pirmuosius uždirbtus pinigus pirko telyčaitę, kuri jam buvo ne tik naudingas ūkio gyvulys, bet ir bičiulė. Turbūt ne veltui viena iš rašytojo knygų vadinasi „Šunys danguje“, kur išsakyta kai kam gal šventvagiškai skambanti mintis, kad ne tik žmonės turi savo rojų. Tiesa, vegetarine mityba nesižavėjo... Tai liudija ir kita jo aistra.
Antroje gyvenimo pusėje R. Granausko sveikata buvo visai prasta, rašytojas dienas leisdavo namuose Vilniuje. Bet kol galėjo, kol įstengė, būtinai vykdavo meškerioti, kaip pats sakė, bent kartą per savaitę. Dar tarybiniais laikais, vengdamas visiems privalomų masinių renginių, paradų, R. Granauskas slėpdavosi nuo jų su meškere prie vieno iš gausiai aplink Vilnių esančių ežerų. Į žvejybą mieliau traukdavo ne tik vietoje demonstracijų, bet ir per gimtadienius, kurių švęsti nemėgo, tokios šventės nepripažino ir manė, kad geriausia vieta jai sutikti – su meškere ant paskutinio ledo. Žvejyboje nesistengė kuo daugiau žuvies pagauti. Spėdavo R. Granauskas ne tik meškerę traukti ar plūdę stebėti, bet ir aplink apsidairyti, menininko akimi rytmečius virš ežero nužvelgti. Dar tebesimokydamas mokykloje rašinėliuose įpindavo paupiuose matytų vaizdų, girdėtų garsų nuotrupų. 1997 m. interviu „Nemunui“ yra sakęs: „Man labiau rūpi ne žuvį sučiupti, o pats laukimas, pati žūklė. Nepavyksta vienąkart, užmeti dar kartą. Lauki, ar užkibs, ar ne, o jau pajudėjus valui – tavo valia kaip ją ištraukti. Paviršiuje žuvis jau pamato, kas virš vandens paviršiaus, ir tu ją pamatai. Ar ne įdomus nutikimas?“
Nors pirminė žvejybos idėja – laiko praleidimas, visgi šis tas rašytojui ir užkibdavo. Tą „kai ką“ 2000 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas pats mokėjo skaniai paruošti, išbandydavo vis naujų būdų ir receptų. Kadangi jam šeimininkauti gerai sekėsi, išleido nedidelę receptų knygelę „Su meškere ir katilu“ (1999 m.), į kurią sudėjo geriausius išbandytus žuvies ir žuvienės receptus. Tiesa, pagaminti jis mokėjo ne tik žuvies patiekalus, o daug ką, netgi karką, kurią ne kiekviena šiuolaikinė gaspadinė skaniai pateiktų. Toks jau buvo R. Granauskas – plataus spektro asmenybė: pagal profesiją – nuo statybininko iki rašytojo, pagal pomėgius – nuo meškerės iki ... karkos.  

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal