Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
11
liepos
2020

RAŠYTOJŲ POMĖGIAI. O. BALIUKONĖ

Neseniai praėjusi birželio 1-oji – diena, kuri dokumentuose paminėta kaip poetės Onės Baliukonės gimtadienis. Iš tiesų 2004-ųjų Nacionalinės Kultūros ir meno premijos laureatė buvo gimusi po Žuvų ženklu. Sakoma, kad Žuvims būdingas polinkis į ezoteriką, ir O. Baliukonė savo kūryba tą patvirtino. Jos eilėraščiai kupini mistikos, o į antrąją gyvenimo pusę, patyrusi sudėtingų išgyvenimų, O. Baliukonė šalia poezijos susižavėjo daile. Į jos tapybą persikėlė tie patys simboliai, motyvai, kuriuos sutinkame ir eilėraščių posmuose: dangaus kūnai, bokštai ir angelai, viskas, kas kreipia akis aukštyn. Dažnai jos paveiksluose vaizduojama ir akys, kurių šviesos O. Baliukonė po truputį neteko. Regėjimui silpstant, poetė tarsi susitelkė į savo pačios vidų ir drobėje vaizduodavo tai, kas matoma tik vidiniu žvilgsniu.
Teptuką O. Baliukonė paėmė tarsi atsitiktinai, nes tapybą studijavo jos dukra Benigna, tad priemonių namuose buvo. 1999 m. vasarą gimė pirmieji mėgėjiški darbai. Pirmasis paveikslas pavadintas „Mėnulė“, dauguma vėlesnių darbų pavadinimų neturi. Tapyba buvo savita, pati ją vadino primityvia, „gimusia iš visiško nemokėjimo“. Juk piešimo O. Baliukonė niekada nesimokė. Signalą tapyti poetė sakė gavusi per sapną, nes susapnavo save, tapančią freskas senovės Egipte. Tas reginys pasirodęs tarsi tolimas prisiminimas. Jau seniau O. Baliukonė laikė Egiptą savo dvasios tėvyne. Paraleliu pasauliu moteris tikėjo taip pat, kaip ir realiuoju, analizavo ir tikėjo visais sapnais. Sakė, kad jos kūryba ir gimsta tiesiog užfiksuojant tai, kas matyta miegant.
Nors daile susidomėjo vėlai, Baliukonė dar spėjo surengti kelias savo darbų parodas. Liga privertė moterį suprasti, kad išsakyti savo jausmams, vidinėms būsenoms žodžių nebepakanka. Juos pakeitė dažai ir teptukas. Nors paskata kurti paveikslus buvo niūri, patys paveikslai šviesūs, pakylėti. Kai kurie angelai vaizduojami su trečiąja akimi, kurią O. Baliukonė tikėjo turint kūrėjus, idant jie pamatytų ir perteiktų tai, kas kilsteli virš kasdienybės. Nors poetė yra sakiusi, kad tapydama jaučia, kaip kiekvienas paveikslas nusineša dalį jos ir taip prasto regėjimo, naujai atrasto užsiėmimo kurį laiką nemetė. Gaila, muziejuje jos tapybos darbų neturime...

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal