Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
31
gegužės
2020

RAŠYTOJŲ POMĖGIAI. N. MILIAUSKAITĖ

Iš pirmo žvilgsnio tokia trapi, nedrąsi moteris, o turėjo tiek talentų! Jotvingių, Lietuvos nacionalinės ir kitų premijų laureatė poetė N. Miliauskaitė-Bložienė noriai ir su meile užsiėmė daugeliu tradicinių moteriškų veiklų, ir ne todėl, kad reikėjo, o realizuodama save. Domėdamasi Rytų kultūra ir tradicijomis, Nijolė ne tik kalbėdavo mantras, bet ir virtuvėje ruošdavo tiems kraštams būdingus patiekalus. Draugai ir pažįstami, kuriems tekdavo tų patiekalų ragauti, gyrė moterį kaip nuostabią kulinarę, o kurie matė ją gaminant, sakė, kad į patiekalus ji sudėdavo ne tik visus reikiamus ingredientus, bet ir nemažai meilės. Valgiai, kaip įprasta Rytuose, dažniausiai būdavo vegetariški. Daržoves poetė mėgusi auginti pati savo sodyboje netoli Druskininkų, kurioje gyveno su vyru, poetu V. Blože. Jai patikdavę darbai, leidžiantys liesti ir jausti rankomis žemę. Taip pat mėgo rinkti įvairias vaistažoles, neblogai išmanė, kuri žolė kam tinkama. Išlikusios užrašų knygelės su receptais, kurias dabar saugo Maironio lietuvių literatūros muziejus, byloja, kad mėgusi N. Miliauskaitė ir pyragus kepti, uogienes virti...
Kitas poetės laisvalaikio užsiėmimas – fotografija. Ji pastebėdavo ir įamžindavo įvairias detales, tiek gamtos, tiek miesto vaizdus, fragmentus, yra įdomių nuotraukų, darytų Vilniuje.
Dar viena veikla, turbūt užėmusi daugiausiai N. Miliauskaitės laisvalaikio – rankdarbiai. Ji dailiai mezgė, nėrė vąšeliu, dažnai pati puošdavosi savo megztais ar siūtais drabužiais. Siūti išmoko dar būdama studente.
Vėliau ėmė siūti ne tik drabužius, bet ir lėles. Labai troškusi susilaukti kūdikio, ypač dukrelės, N. Miliauskaitė norėjo dovanoti laimę lėlės pavidalu kitų vaikams. Nors jos atrodo labiau tinkamos ne žaisti, o puošti namus. Maždaug 40 centimetrų dydžio skudurinukės padarytos labai kruopščiai, kiekviena vis kitokia, su išsiuvinėtais veidukais, papuoštos karoliais, skrybėlaitėmis... Kadangi N. Miliauskaitės poezija labai asmeniška, jos eilėraštyje „Lėlių siuvėja“ galime paieškoti jos pačios: „Nebylus šešėlis, niekam nepažįstamas / Tu lig vidurnakčio sėdi, siūdama lėles / Žiūrėk, tavo draugas, artimiausias bičiulis – mėnuo / Pakyla / Skiautė prie skiautės, atraiža prie atraižos / Diena po dienos / Kiekviena lėlė vis kitokia, vis kita veido išraiška / Lyg būtų gyvos / Šukuosena, rūbai, viskas o viskas / Atitinka žmogaus padėtį, luomą/  Tik ar bus kam reikalingos / Ar kas įduos / Į ištiestas rankas, ar suplaks / Smarkiau širdis, iš džiaugsmo“. Ir paskutinė eilutė, kur rašoma, kad kiekviena lėlė nusineša sielos dalį... Apžiūrinėdami muziejuje turimas lėles, galime tik stebėtis kruopščiu darbu – atskirai išsiuvinėtas kiekvienas pirštelis. Ištikus finansiniams sunkumams, N. Miliauskaitė bandė tomis lėlėmis prekiauti Vilniuje esančiame „Šiaurės Atėnų“ salone. Įvairių medžiagos atraižų, likučių prašydavo neišmesti ir draugų, nes kuriamų lėlių sukneles, šukuosenas meistraudavo skirtingas. Ir nors nebuvo lemta moteriai susilaukti taip trokštamo mažylio, jos lėlės išliko, kad primintų ne tik jos kūrybiškumą, bet ir be galo darbščias rankas.

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal