Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
spalio
2020

RAŠYTOJŲ POMĖGIAI. M. MARTINAITIS

Apie vieną poeto, literatūros kritiko, vertėjo M. Martinaičio pomėgį neseniai rašėme – tai garsieji jo margučiai, kurių skutinėjimą buvo pavertęs tikru menu. Kiekvieną numargintą kiaušinuką pažymėdavo savo inicialais, išmanė, kokius kiaušinius tam reikalui pirkti (sakė, kad laisvai auginamų ir tinkamai lesintų vištų sudėto kiaušinio lukštas storesnis), mėgo tuos margučius dovanoti draugams, likusių namie nedaužė ir nevalgė, o palaukdavo, kol liks tik tuščiaviduris lukštas. Tokių margučių turėjo visą kolekciją.
Kitas M. Martinaičio hobis gal mažiau žinomas, nors iš dalies jis susijęs su pirmuoju. Poetas mėgo skutinėti, skaptuoti ne tik velykaičius, bet ir medį. Geriau susipažinusieji su jo kūryba gal patys pastebėjo, kad drožinių motyvai pasitaiko ir poezijoje. Liaudies meistrų darbus, įvairius dievukus, kryželius M. Martinaitis laikė tikruoju tautos paveldu, geriausiai atspindinčiu šalies kultūrą. Jis teigė, kad net rašto neišmanantys drožėjai savo menu gali perduoti labai daug tautos informacijos, medyje įprasminti daugiau, nei būtų galima užrašyti. Mėgo pasikrapštyti ir pats. Gamino įvairius smulkius dirbinius, kuriems naudojo ne tik medieną, bet ir kitas gamtoje randamas medžiagas. Yra padaręs papuošalų žmonai iš gintaro, drožinėjo kandiklius cigaretėms, o profesoriui V. Kubiliui buvo išdrožęs net knygos viršelius, kur pavadinimas iškalinėtas smulkiomis vinutėmis.
Galbūt drožėjo talentą M. Martinaitis paveldėjo iš tėvo Izidoriaus, kuris taip pat mėgęs šį tą dirbinėti. „Ir dabar mane traukia mediena: jos kvapas, rievių ritmas, lygūs, švelnūs ir minkšti paviršiai <...> Žinau medžio išlenkimo, rievių prasmę, kaip įtverti dalgį, ką parinkti grėbliui, ratams, namo pamatams“, – yra sakęs Marcelijus. Ir tai nebuvo tušti rašytojo žodžiai, netgi kalbant apie namo pamatus! M. Martinaitis, išgirdęs apie artėjančią jo gimto Serbentynės kaimo (Raseinių r.) melioraciją, išardė senąją tėvų trobą ir parsivežė tuos rąstus į prie Vilniaus esančius Vanaginės sodus, kur trobesį vėl pats iš tų rąstų surinko. Tikrojoje tėviškėje buvo įkurdintos fermos, bet gimtinės troba išliko kokia buvusi, tik pakeitė buvimo vietą. Pamatus rašytojas irgi sumūrijo be niekieno pagalbos, iš lauko akmenų. „Apie parsivežtus iš Paserbenčio tėvų namus į Vanaginės sodą jau daug rašyta, filmuota, rodyta ne vienoje televizijos laidoje. Esame gyvi šių statybos darbų liudytojai, namus montavo ir statė pats Marcelijus. Reikėjo tik stebėtis, kaip kaimyno rankose atgijo kirvis, plaktukas, kaip vikriai darbavosi replės. Niekaip nepasakysi, jog čia dirbo poetas, humanistas, tūkstančių poezijos eilių autorius.“ – pasakojo kaimynai V. E. ir V. Leipai knygai „Atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį“ (2016 m.). Beje, daugiausiai „Kukučio baladžių“ gimė būtent šiuo laikotarpiu, vykstant statybos darbams. Vėliau daugelį metų tarp bičiulių ir kolegų buvo gyva tradicija rinktis pas Martinaičius Joninių sutikti. Matyt, kai į aplinkos kūrimą įdėta ne tik daug darbo, bet ir meilės, traukia ir kitus tokioje vietoje pabūti, gera energija pasidžiaugti...

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal