Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
11
liepos
2020

RAŠYTOJŲ POMĖGIAI. J. AVYŽIUS

J. Avyžius, paklaustas apie savo pomėgius, yra išvardijęs trejetą: kulinarija, eilėraščių žmonai rašymas ir bitininkystė. Pastarąjį nebūtų sunku išsiaiškinti ir patiems, peržiūrėjus rašytojo nuotraukas, pasklaidžius storą sąsiuvinį, kuriame jis skrupulingai žymėjo savo, kaip bitininko, pasiekimus ar nesėkmes.
Nors daugelio romanų autorius gana jaunas atsikraustė gyventi į Vilnių, sieloje taip ir liko kaimo vaikas. Tikriausiai todėl 1972 m. J. Avyžius įsigijo sodybą Prūdiškio kaime, Švenčionių rajone. Iš pradžių vienas, vėliau su žmona Irena tvarkė aplinką, įveisė sodą. Laisvomis dienomis gyvendami ten atsisakydavo visų miesto patogumų. Ir kaip tik toje sodyboje, kur dažniausiai praleisdavo visą šiltąjį pusmetį, J. Avyžius įveisė savo bityną. Sumeistravo šešetą avilių, kurių kiekvienam suteikė vardus. „Nr. 1 Šv. Antano, nes pagavo spiečių per šv. Antaną, birželio 13 d. Nr. 2 „Santaka“, Nr. 3 „Raudonstogis“. Kai 1976 m. mudu susituokėme, Jonas padovanojo man avilį, pradžioje „Geltoniuką“, tačiau jame buvo silpna bičių šeima, tai padovanojo dar ir „Raudonstogį“. Abu juos pavadinome „Mažylės amžinai“. Nr. 4 „Jungtinis“. Nr. 5 „Geltoniukas“ – „Mažylės amžinai“. Nr. 6 „Bevardis“. Kai mano mama pirmą kartą pas mus atvažiavo į sodybą (1981 m.), Jonukas jai padovanojo Bevardį ir pavadino „Mamos“, – yra užrašiusi Irena Avyžienė. Ji prisiminė, kad bites sutuoktinis vadindavęs „Mano baudžiauninkės“, nes juk bitelė kito labui triūsia. Meilė bitėms prasisunkė ir į kūrybą – apysaką vaikams „Toks nuostabus pasaulis“ J. Avyžius nusižiūrėjo nuo tikrųjų bičių.
Šie vabzdžiai – ne vieninteliai Jonui artimi padarai, persikėlę į kūrinius ir juose atgiję. Knygoje „Bardo nuotykiai ir žygiai“ sutinkame ne visada klusnų, bet jautrios širdies milžiną – niūfaundlendų veislės šunį Bardą. Avyžiai išties turėjo tokios veislės augintinį tokiu pačiu vardu, kurį pats rašytojas auklėjo, vedžiojo ir, žinoma, veždavosi į sodybą. Vargu, ar tikrajam Bardui kliuvo tiek nuotykių, kiek jo prototipui knygoje, bet kad J. Avyžius skirdavo jo lavinimui daug laiko – tai tikrai.
Gaila, bet dvidešimtį vasarų praleidęs pamėgtame Prūdiškyje, tarp savo sodintų obelų, sukaltų inkilėlių, avilių, dažniausiai tik žmonos ir Bardo draugijoje, 1992 m. nuvertėjus santaupoms ir trūkstant pinigų J. Avyžius sodybą buvo priverstas parduoti. Tuomet liko jam dar viena aistra – tai pašto ženklai, kuriuos kolekcionavo su dideliu užsidegimu.

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

 

Visa galerija
Atgal