Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
11
liepos
2020

RAŠYTOJŲ POMĖGIAI. G. DABRIŠIUS

Bitininkystė išties yra nesenstantis pomėgis. Matyt, jaukus bitelių dūzgimas, jų darbštumas, o ir saldus medus džiugino seniau, teikia laimės ir dabar. Žinoma, ne kiekvienas bitininkas gali būti geru rašytoju, bet tarp jų randame ne tik J. Avyžių, bet ir poetą, 2006 m. Poezijos pavasario laureatą G. Dabrišių. Skirtumas tarp šių bitininkaujančių rašytojų tik toks, kad J. Avyžius buvo bitininkas mėgėjas, o G. Dabrišius yra profesionalas! Jis Kauno sodininkystės technikume baigė bitininkystę. Dar tėvas, kuris pats turėjo avilių, buvo nusprendęs, kad pirmajam sūnui skirta būti žemdirbiu, o antrajam – bitininku. Gyvendamas Kaune, G. Dabrišius išbandė įvairių amatų: teko jam būti ir elektriku, ir žirgų išjodinėtoju. Tapė paveikslus, yra surengęs keletą parodų, nors pernelyg savo darbų neviešino. Bet galiausiai poetas grįžo ten, nuo ko pradėjo – prie bitininkystės.
1982 m. grįžęs gyventi į tėviškę Sarginės kaime (Prienų r.) šalia kitų veiklų – ūkininkavimo ir šiek tiek medžioklės – jis čia pat įsirengė ir avilius. „Bitininkai – tai žmonių kasta, kuri per laiko duobes pernešė, išsaugojo du svarbiausius žynių, raganių atributus – kaukę ir dūmus“, – viename interviu sakė poetas. G. Dabrišius yra minėjęs, kad netgi gali atskirti savąsias bites nuo kitų, nesvarbu, kad ir kur toliau nuo namų jas pievoje aptiktų. Jo aviliai suvežti iš visos Lietuvos, tad patys, ilga eile sustatyti palaukėje, yra tarsi savotiškas muziejus. Kaip galima spręsti iš eilių, bičių namelius poetas laiko labai svarbiais: „Avilį kaldamas nerėk / Veršio balsu – noriu medaus, noriu medaus! /  Kai avilį gražiai nudažysi, / Sparnuota mergelė pati atbėgs“. Televizijos laidoje yra pasakojęs, kad po jo aviliais net zuikiai ne sykį slėpęsi nuo darganos.
G. Dabrišiaus pomėgį bitininkauti žino daugelis artimų bičiulių. Ne veltui viena poezijos knygų – „Baltas iš manęs“ – papuošta bite. Apie jas skaitome ir keliuose eilėraščiuose: „Mūza – balti milteliai“, cituotame „Bitės piršlybos“... G. Dabrišius gerai išmano šių darbininkių elgesį, žino, kaip su jomis elgtis. Galbūt todėl ši draugystė yra tokia ilgalaikė.

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal