Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2020

RAŠYTOJŲ POMĖGIAI. A. BERNOTAS

Jeigu pomėgį suprantame kaip veiklą ir tos veiklos rezultatą, tai vargu, ar 1981 m. LTSR Valstybinės premijos laimėtojas ir 1984 m. Poezijos pavasario laureatas A. Bernotas tinka šiai kategorijai. Tačiau jei šiuo žodžiu nusakome kažką, teikiantį džiaugsmo, nusiraminimą sielai, tuomet jo pomėgis šioje rubrikoje – kaip tik. Nes A. Bernotas tiesiog labai mylėjo visus augalus, o labiausiai – medžius.
Rašytojas, gimęs Suvalkijos lygumose, Urvinių kaime, vėliau su žmona Danute įsikūrė sodyboje Labanoro girioje. Galbūt todėl, kad buvo kilęs iš tokio nemiškingo krašto, jis labai vertino jo sodybą supančius miškus. Be reikalo medžio nežalojo, jo nekirto, rinko net menkiausias šakas, atsakingai į rietuves kraudavo malkas, nei vienai neleisdamas prapulti. Kolegų vadintas „miško vienuoliu“ dėl savo gyvenimo būdo, jis tame miške rado viską, ko žmogui reikia. Miškas jam buvo namai, čia jis rasdavo ne tik medžius, bet taip pat labai mėgo uogauti, grybauti... Muziejaus fonduose saugoma R. Rakausko fotografija, kur A. Bernotas nešasi surastą grybą.
„Mano gimtoji senų sodybų Suvalkija buvo ką tik paversta Kazachstano stepes primenančiais tyrlaukiais, o atokūs Labanoro girių kaimeliai melioracijos buldozerių gausmą girdėjo tik iš tolo arba visai negirdėjo“, – A. Bernotas buvo tikrai patenkintas savo nauja gyvenamąja vieta, kur praleido kelis dešimtmečius. Jis džiaugėsi, kad tų kraštų vaikai dar žino, kad medžio skriausti be reikalo negalima, nes pats prisiminė, kad dar vaikystėje mama jam sakydavusi, kad medžiui skauda, jei be reikalo jo šakelę lauži. Ir ne tik medžiui, net žolė vaitoja kojomis trypiama. Radęs retesnį, nematytą augalą, A. Bernotas mėgindavo išsiaiškinti jo pavadinimą. Gal todėl, kad tema artima, jo poezijos rinkinys, pavadinimu „Paglostyk žolę“ ir pelnė premiją. Poetas kasmet vis stebėdavo, kaip pavasarį kalasi pirmieji lapeliai. Neleisdavo ir kitiems be reikalo medžių niokoti, malkoms ieškodavo sausuolių. Tas gamtos pajautimas būdingas visai jo poezijai, dažnai galima pamanyti, kad tai ne poetas kalba, o gamtosaugininkas. Kaltino visus, kurie nuodija mūzų žemę leisdami chemikalus, brakonieriaudami... 
„Išliko nesubjaurotas peizažas, nenuverstos sodybos“, – kalbėjo A. Bernotas, neilgai pagyvenęs Aukštaitijoje. Jam kėlė siaubą Labanore prasidėję kirtimai ir benzopjūklų žviegimas. Su baime rašytojas sakė, kad ir Labanoro giriose kelmų randasi daugiau nei medžių.

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal