Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

RAŠYTI GALI KIEKVIENAS

Į pašnekesį apie kūrybinį rašymą saulėtą vasario 12-osios vidudienį rinkosi Vaižganto progimnazijos penktokai ir rašytojai Robertas Keturakis, Stanislovas Abromavičius, Edmundas Janušaitis, redaktorė Simona Grušaitė. Susitikimo temą pasiūlė muziejaus bičiulis ir labdarys S. Abromavičius – pristatydami Vytauto Nezgados knygelę „Kelionė Paukščių taku į Grįžulo ratus“ šnekėsime apie tai, kad rašyti niekada ne per vėlu (ir ne per anksti). Pasaką redagavo poetas R. Keturakis. Jis ir pradėjo renginį, pasveikinęs vaikus kaip damas ir riterius bei kviesdamas bendrauti neformaliai, klausinėti drąsiai net pačių netikėčiausių dalykų. Savo ūgį įvardino neklausiamas, o apie batų dydį ir dantų kiekį teko atsakyti. Atsakymus palydėjo juoko banga, kurią dar sustiprino rašytojo prisipažinimas, kad ilgapėdžiui labai lengva plaukti, o pravardžiuojamas briedžiu nepykdavo. Nuklydęs į vaikystės prisiminimus poetas pasakojo augęs su šešiom sesutėm, todėl iki šiol labai gerbiąs moteris. Vaikai nuščiuvę klausėsi pasakojimo apie 1949 m. vieną balandžio rytą, kai mama absoliučiai nieko neturėjusi vaikams pusryčių. Valgę jie liepų pumpurus, ajerų šerdis, dygstančių rūgštynių ūgius. Paklaustas apie labiausiai įsiminusį vaikystės nuotykį, poetas ėmė pasakoti, kaip paauglystėje troško žaisti futbolą. Tik  va sviedinių pokario vaikai neturėjo. Teko gamintis patiems – drobinį maišą kietai prikimšti skudurų. Sunkų kietą kamuolį buvę sunku spardyti. O kartą užkliuvęs už draugo peties futbolo aistruolis pajuto, kad burna pilna kraujo – tąkart vos nenusikandęs liežuvio... Pasidalinęs savo vaikystės patirtimis, poetas grįžo prie V. Nezgados knygelės. Būdamas jau nebejaunas, sirgdamas chemijos profesorius parašo pasaką, kuri bičiulių dėka įgauna knygos pavidalą ir autoriui išspaudžia džiaugsmo ašaras. Vaikai sužinojo, kad prof. V. Nezgada iniciavo Prisikėlimo bažnyčios, kuri kraugerio Stalino įsakymu buvo paversta karinės pramonės gamykla, atstatymą. Toliau R. Keturakis gražiai pristatė savo bičiulį poetą S. Abromavičių pavadindamas jį burtininku, galinčiu sekti Kauno marių regioninio parko pasakas. Kilęs iš Rumšiškių S. Abromavičius dokumentuoja savo gimtinės praeitį ir dabartį. Na, o vaikams jis pasekė dvi pasakas apie velnią – labai populiarų lietuvių tautosakos personažą. Vaikai sužinojo, kaip velnią atskirti nuo gražiai pasirėdžiusio ponaičio bei kokių slaptingųjų galių velnias turįs.
Jaunoji autorė Simona Grušaitė prisipažino, kad rašyti ją paskatinęs kolega R. Keturakis. Vaikai jau mokykloje buvo paskaitę jos pasaką „Keistoji naktis“ apie natelių šeimą, gyvenančią vieno žymaus pianisto sąsiuvinyje. Kalbėdama, kad muzika jos pasakoje veikia neatsitiktinai, nes nuo mažumės mėgstanti dainuoti, Simona išgirdo prašymą – tai padainuokit. Išklausę lietuvių liaudies dainos Vai žydėk žydėk balta obelėle susižavėję penktokai Simonai siūlė dalyvauti televiziniuose dainininkų atrankos projektuose. Simonos perskaityta pasaka „Debesų žmogus ir saulės zuikutis“ vaikams patiko dėl neįprasto veikėjo.
Rašytojas E. Janušaitis kalbėjo apie Žaliakalnio praeitį, kadaise čia buvusią kino teatrų gausą. Prisipažino nerašantis vaikams, o jeigu rašytų, tai būtų liūdnoka knyga. Jis bandė perspėti vaikus, kiek pavojų jauno žmogaus tyko gyvenimo kely, o pasakų slibinai ir pabaisos realybėje dažnai slepiasi po patraukliais ir prabangiais pavidalais.
Prisiklausę visokių istorijų ir pamokymų, padeklamavę R. Keturakio eilėraščių, dovanų gavę po žurnalą Tipu Tapu, būsimieji rašytojai puolė prašyti svečių autografų. Gavę parašus, žurnaliukus slėpė kuprinėse, skirstėsi nenoriai, mąstydami apie rašytojo darbą, populiarumą, įtikinti, kad rašyti gali kiekvienas, nes talentingi esame visi, tik reikia nemažai pastangų savo talentą pažadinti.
 

Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė

Visa galerija
Atgal