Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

RAIDĖS-EGLUTĖS ŽAISLO KONKURSAS

2015 m. gruodžio 10 d. Vaikų literatūros muziejuje įvyko parodos „Raidžių eglutė“ atidarymas, kurio metu buvo pristatyti vaikų gaminti eglutės žaislai-raidės.
Vaikai ir jų mokytojai, tėveliai, auklėtojai ir kiti svečiai sugužėjo į raidėmis nukabinėtą muziejų, kuriame įprasta rengti neįprastus konkursus, bet tokia kūrybinių darbų gausa pasižymi ne kiekvienas.
Raidės – megztos, nertos, siūtos, pintos, lipdytos, iškarpytos, veltos, plastikinės, popierinės, šiaudinės, kailinės, medinės, medžiaginės, keraminės, iš virvelių, kankorėžių, kriauklių, kamštukų ir net stiklo... Iš dekupažo, puoštos blizgia folija, karoliukais, pipirais, grikiais, ryžiais, įvairiausių rūšių makaronais, siuvinėtos kryželiu, biseriu… Raidės su kepurėlėm, batukais, rankytėm. Raidės – baltasparniai Angelai. Išradingos raidžių kompozicijos, net vasara dvelkiančios raidės iš sudžiovintų pievų žolių. Net keptos! Ir su šokoladiniu glaistu! Raidės, raidės, vien tik raidės, įsitaisiusios įvairiausiuose ekspozicijos kampuose, net ant scenos uždangos, jos apšvietimo štangos. Ant virvių, troselių, palubių, laiptų pakopų ir židinio – visur, kur tik įmanoma. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia Kryžių – ne, Raidžių kalnas.
Pradžioje, kol jas tik pradėjo nešti, dėliojome kaip karalienes – atskirose, joms tinkamose erdvėse, kai kurias jungėme į žodžius, susijusius su pasakomis – ties Br. Buivydaitei skirta vaikų piešinių paroda „pakibo“ „Auksinis batelis“. Vėliau po truputį kai kurias raideles perkabinėjome, grupavome – virš kalėdinės eglutės (beje, puoštos tik raidėmis) „susirinko“ visos „E“. Kai atsirado daugybė angeliškų „A“ – jos pakibo virš eglutės, juk tai – skraidančios raidės, o „E“ turėjo nusileisti ant žemės, t. y. – ant eglutės. Kai buvo nukabinėtos visos sienos, palubiai ir kampai prigrūsti raidžių, naujai atkeliavusios (net iš kitų miestų, paštu, pasibaigus konkursui…) „laukė“ koridoriaus galerijoje. Ten daugelis ir liko – įgręžėme sienose ir lubose naujus kabliukus, o senų konkursų koliažus išgabenome į rūsį. Vis žiūrėjome į oro prognozes – lietus, vėjas, vietomis pranašavo audras, bijojome savo gražuoles raides lauke ant medžių kabinti, nes net iš nepermirkstamų medžiagų pagamintos – ne betoninės, gali neatlaikyti žiemos gūsių.
Dar visų nesuskaičiavom, tiesiog pametėm skaičių, bet garbinga dailininkių komisija smalsiai apžiūrinėjo visus kampus, rado ir įvertino visas konkurso „dalyves“. Ir, kaip sakė muziejaus dailininkė Inga Zamulskienė, iš labai gražių rinko pačias gražiausias. Numatytas diplomų skaičius padvigubėjo iki dvidešimties. Buvo „įsteigtos“ dar ir raidžių kompozicijų nominacijos (penkios), nes nemažai darbų buvo sujungti į žodžius, aišku, susijusius su Kalėdomis. Buvo parašyta apie 50 specialiųjų padėkų. Ir dar laukia daugybė padėkų visiems dalyvavusiesiems.
Į parodos atidarymą susirinko nemažai dalyvių, gaila, diplomais, padėkomis ir knygomis apdovanotųjų tarp jų buvo nedaug, teks laukti, kol atvyks atsiimti. Tokiomis akimirkomis liūdna, kad liko neapdovanotų, nepaminėtų vaikų, nors jų sukurti darbeliai taip pat labai gražūs, kai kurie tiesiog stulbina kruopštumu, galybę laiko pareikalavusiu darbu, kol žaislas-raidė buvo sukurtas ir papuoštas. Nutarėme juos taip pat apdovanoti – saldainiais, kompaktinėmis plokštelėmis ir plonesnėmis knygelėmis – ištuštinome savo būsimų konkursų padėkų „fondą“ – reikės ieškoti būdų, kaip jį papildyti. Kartais kyla mintis konkursų neberengti – kad neliktų neįvertintųjų ir nuliūdusių… Bet neįmanoma, nes šimtams vaikų suteiki galimybę „pagauti“ įkvėpimą ir sukurti mažus šedevrus – juk tai svarbiausia.

Parengė muziejininkė Vilma Petrikienė

Visa galerija
Atgal