Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
15
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

R. MIKUTAVIČIUI SKIRTAS RENGINYS

2014 m. vasario 26 d. Maironio muziejuje vyko kunigo, teologo, poeto, Kauno miesto garbės piliečio Ričardo Mikutavičiaus  trečiosios knygos „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ sutiktuvės. Šios  knygos pristatymas – prasmingas įvykis: būtent tą dieną autoriui būtų suėję 79-eri metai. Kaip teigė vakaro vedėja Aldona Ruseckaitė, galime minėti dar vieną datą – dvidešimt penkerius metus nuo pirmosios knygos „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ pasirodymo (pirmoji knyga išleista 1989 m. Čikagoje).
Nors Lietuvoje yra daugybė kunigą pažinojusių žmonių, bėgantis  laikas neša užmarštį, ypač gaila, pasak Aldonos Ruseckaitės, kad Mikutavičiaus kaip poeto reikšmė, jo poezijos, jo veiklos žmogiškoji šviesa ir vertė blanksta užgožta įvairiausios informacijos, dažnai nereikalingos, kartais netinkamos ar net žalingos. Tad vakaro tikslas – sutelkti dėmesį ne į Ričardo Mikutavičiaus asmenį ar veiklą (tai galėtų būti ateinančių jubiliejinių metų temos), o į naujausią jo knygą. Vakaro tikslas – poezija. Knygoje – mažosios poemos ir eilėraščiai, rasti po autoriaus žūties. Ypač dėkingi už šia knygą turėtume būti poetui Petrui Palilioniui, knygos sudarytojui, pratarmės autoriui. Na, o Palilionio nuomone, daugiausia padėkų turėtų sulaukti Vytautas Mikalajūnas, geras Mikutavičiaus draugas ir bičiulis, išsaugojęs kūrybinius knygos rankraščius. Taip pat Nijolė ir Česlovas Karbauskiai už paramą leidžiant šią Mikutavičiaus knygą. Be jų knyga tikrai nebūtų išėjusi.
Taigi, visas dėmesys – poezijai. Ją susirinkusiesiems įtaigiai perteikė aktoriai Aleksandras Rubinovas ir Daiva Škelevaitė. Klausytojams(ir skaitytojams) turėtų būti įdomūs keli iki šiol nežinomi (parašyti apie 1980–1981 m.) Mikutavičiaus kūriniai: Trečioji Motina, Eskizas Lietuvos žemėlapiui, Paskutinė pirmojo karaliaus išpažintis, Pagoniškos aukos vitražai, Pokalbiai su medžiu. Tekstai kupini sudėtingų gyvenimo realijų, didžiulio sielos nuovargio, atverčių, dvejonių, nuojautų. Sugestyvūs minčių, vingiai ir  keistos jų nuotrupos, daugybė klausimų ir labai mažai atsakymų, netikėta mažųjų ir didžiųjų raidžių dermė – tai Ričardo Mikutavičiaus poezija. Tik nedidelis pavyzdys: be mano veido / auš diena / be mano šypsnio bus jauku – / nieks neieškos, / nieks nepaklaus manęs / tarp griūnančių šviesų, / tarp tekančių tamsų, / nieks mano žodžiais nekalbės, minties ir tos nekels /  į kelią / pranašystės neapmins... Arba: Nuo manęs / ligi Miško / rudens – / auksinio, žėrinčio, liūdno, / kaip niekada / arti, tarsi, čia pat... / ant kelių prieš Jį / mano meilė / ant kelių / virš akių /  mano sunki gelmė, / virš skrydžio / o žodžiai nuo dvasios / neatsiplėšia – / suskyla ir subyra...
Kažkada, prieš veik dvidešimt metų, Mikutavičius yra pasakęs: „esu kunigas, rašantis eilėraščius.“ Vėliau, kalbėdamas apie meno kūrinių kolekcionavimo aistrą, teigė, jog būtent tai teikia jam didžiulį džiaugsmą. Tad kas gi buvo šis, nūnai amžinybę pasiekęs žmogus – kunigas, meno kūrinių vertintojas ir kolekcionierius, poetas? Reikėtų įsiskaityti į Petro Palilionio pratarmės žodžius: „<...> ne garsioji, Kaunui skirta, bet piktavalių išgrobstyta dailės kūrinių kolekcija, ne keturių dešimčių metų pastoracinė kelionė po žmones, ne  masyvus granitas, Petrašiūnų kapinėse prislėgęs trapius, ilgai neradusius sau amžinosios poilsio vietos palaikus, laikui bėgant tampa  R. Mikutavičiaus atminimo garantu. Visa tai tiktai primena originalią asmenybę. O ją mums prikelia pluoštai šio kunigo ir poeto eilėraščių, tapusių arba pretenduojančių tapti poezija. Prikelia ir kartu su juo šnabžda „Pabusk“... Gal poezija apskritai – šnabždesių menas? Kaip jo pasigendame šiais, banalybės siautėjimo, vienprasmybės diktato ir erotinio erzėlio laikais! <...> į naująjį, jau trečiąjį „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ rinkinį patartina labai gerai įsiklausyti, besąlygiškai priimti šviesios atminties išprususio teologo ir originalaus poeto literatūrinio žaidimo taisykles, kad pasirengusia širdimi patirtum taurinančią dvasinę bendrystę.“

 Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

 

Visa galerija
Atgal