Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
rugpjūčio
2018

PRISIMINIMŲ, POEZIJOS, SĄŠAUKŲ VAKARAS

Maironio lietuvių literatūros muziejus (MLLM) kovo 27-osios pavakarę kvietė į dviejų knygų, „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ ir „Amžiaus pabaiga“ iš serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ sutiktuves. Rašytoja Aldona Ruseckaitė sakė, kad vakare dalyvauja keturių vyrų draugija – knygų sudarytojas, redaktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas, rašytojas, akademikas Vytautas Martinkus, aktorius Petras Venslovas, pianistas Darius Kudirka. Anot A. Ruseckaitės, knygų sutiktuvėse dalyvauja viena labai svarbi moteris – Just. Marcinkevičiaus kurso draugė Elena Cemnolonskienė.
Aktorius P. Venslovas pirmučiausia skaitė Just. Marcinkevičiaus „Dainos parafrazę“. Oi, žiba žiburėlis, / kaip aukso liktorėlis: / ten stovėjo vargęs pavargęs / vienas gyvenimėlis. Ar suvisai pavargęs, / ar suvisai sustojęs? / Ar ant lauko viešpaties margo / nieko neužgiedojęs? Rodos, buvo sumąstęs, / rodos, buvo girdėjęs: / vieną radęs, kitą pametęs, / trečią pusiau pradėjęs. / Užsidūmojęs pilną – / užsigiedojęs tuščią, / klausinėjo vargęs išvargęs: / viešpatie, ar tai tu čia?
V. Sventickas prisipažino, kad jam teko kilnoti daug ką iš Just. Marcinkevičiaus rankraščių. Tarp poeto popieriukų buvo kartoninis lapelis. Jame įrašyti M. Daukšos žodžiai iš „Postilės“. Tie žodžiai, kuriuos M. Daukša parašė lenkų kalba, o išvertė R. Mikšytė, buvo labai svarbūs Just. Marcinkevičiui. Juos perskaitydavo kiekvieno vakaro, susitikimo pradžioje, jie brangūs, nuo jų galima pradėti vakarą.
Redaktorius sakė, kad parengti „Amžiaus pabaigą“ nebuvo paprastas uždavinys. Just. Marcinkevičiaus „Raštai“ išėjo 1982–1983 metais, „Vagos“ leidykla išleido penkiatomį, o kaip sutilpti į vieną tomą? V. Sventickas rėmėsi knygų serijos vardu – „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. Serija puikių knygų leidžiama nuo 2005 metų. Baigta leisti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiu. Anot V. Sventicko, būtent eilėraščiai gali užtikrinti labai ilgą Just. Marcinkevičiaus gyvenimą. Knygos sudarytojas iš poemų pasirinko „Donelaitį“, parašytą 1963 metais. Nuo tada aiškus Just. Marcinkevičiaus pasukimas į Lietuvos temą. Ne taip paprasta buvo su ta tema gyventi. Rinktinėn „Amžiaus pabaiga“ įdėta ir Just. Marcinkevičiaus poema „Devyni broliai“, ją poetas rašė 1969–1972 metais. Drama-poema „Mindaugas“ taip pat rinktinėje, tai žinomiausias Just. Marcinkevičiaus kūrinys, parašytas per dvi savaites Druskininkuose, labai užsidegus.
V. Sventickas kalbėjo apie bandymus išprašyti Just. Marcinkevičių iš mokymo, studijų programų, bet „Mindaugas“ yra. Leidimai Lietuvoje, vertimai į kitas kalbas, „Mindaugo“ spektakliai Vilniuje ir Klaipėdoje. Spektakliai savaime peraugdavo į  lietuviškojo valstybingumo patriotiškas būsenas... Ką jaučia žmogus, eidamas Lenino prospektu, išėjęs iš teatro?
Rinktinės sudarytojas V. Sventickas teigė, kad labai svarbus įvykis – pirmąkart spausdinamas visas Just. Marcinkevičiaus esė tekstas – „Taburetė virš galvos“. Dienoraštinė esė parašyta 1991 metais birželio – rugsėjo mėn. Jos fragmentai spausdinti knygoje „Pažadėtoji žemė“, vėliau „Dienoraščiai ir datos“. Lietuvių literatūros lobyno serijos knygoje „Taburetė virš galvos“ spausdinamas visas tekstas ir būtent toks, kokį parašė Just. Marcinkevičius. Poetas ant aplanko, kuriame rastas šis tekstas, buvo užrašęs „Tik po mirties!“ Dėl viso „Taburetės…“ teksto išspausdinimo pavyko susitarti su poeto dukra Jurga. Ten Just. Marcinkevičius rašo apie „Kranto“ laidą, nelaimingą apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, 1946-ųjų pradžią, kai, dar gimnazistas buvo uždarytas tardymo kameroje, rožančiaus giedojimą. Apie virš galvos iškeltą (kaip taburetę) prasimanymų, šmeižto, apkalbų ir keršto vėzdą.“
V.Sventickas prisiminė knygos ruošimą. Gal reikėjo dėti kažką labai šviesaus į rinktinę? Koks buvo XX amžius, toks ir buvo. Ką čia slėpti? Vienas bjauriausių įvykių buvo Just. Marcinkevičiaus traiškymas. Nebuvo nė vieno politiko, katras būtų paklausęs – ką jūs darot? Ypatingai ryškios Just. Marcinkevičiaus sąšaukos su Maironiu.
V. Sventickas priminė knygų serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ istoriją. Knygų serija sumanyta Kaune. Besikalbant P. Palilioniui ir Č. Karbauskiui. Serijos leidimo mecenatai – Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai. Dirbom pasitardami. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, a.a. Algis Kalėda, Česlovas Karbauskis, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas Martinkus, Petras Palilionis, Valentinas Sventickas. Buvo sumanyta išleisti 30 tomų. Manėm, kad bus tik tie rašytojai, kurie geresniam pasauly jau. Paskui pridėjom dar 12 tomų. „Amžiaus pabaiga“ – baigiamasis tomas. Savaip simboliška… Anot V. Sventicko, norėjom sukurti lietuvių literatūros kanoną. Kas nors tegu daro geriau. Mes darėm taip.
Rašytoja A. Ruseckaitė teigė, kad knygų serija puiki. Turėti 42 tomus – tai lobis. „Taburetė virš galvos“ – labai skausmingas tekstas. Just. Marcinkevičius gražiai pristato Maironį. Šiame tekste Just. Marcinkevičius prisimena Maironio „Skausmo skundą“, parašytą 1927 metais. Paminėjau Maironį. Atkakliai jis buvo stumiamas iš visuomeninio gyvenimo ir iš poezijos.
Aktorius P. Venslovas trumpai papasakojo savo prisiminimus apie poetą Just. Marcinkevičių. Išmetė J. Jurašą, atėjau į teatrą, vaidinau spektaklyje „Prometėjo pasmerkimas“. Premjeroje dalyvavo ir Just. Marcinkevičius. Po kiek metų skambina poetas ir klausia, gal jūs galėtumėt dalyvauti jubiliejiniame vakare Menininkų rūmuose, gal galėtumėt paskaityti eilėraščių. Pats Marcinkevičius! Gal galėtumėt... Kiti kviečia kitaip...
Rašytoja A. Ruseckaitė, pasakojo, kaip Just. Marcinkevičiui buvo įteikta J. Aisčio premija, kokius gražius žodžius poetas įrašęs Maironio lietuvių literatūros muziejaus svečių knygoje. A. Ruseckaitės prisiminimai „Šviesos stulpas“ spausdinami knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“.
Vėliau V. Sventickas norėjo, kad kalbėtų rašytojas V. Martinkus, bet klauso MLLM direktorės, nes direktorė yra direktorė. Klausau jos.
Po Just. Marcinkevičiaus laidotuvių V.Sventickas nuėjo prie poeto kapo ir rado dar vieną lapelį. Tarp gėlių radau lapelį, ant kurio parašyta – „Nerašykit mano vardo, žmonės, parašykit, žmonės: Lietuva“. Tai poeto J. Strielkūno eilėraščio strofa. Pasiėmiau nuo kapo tą lapelį, nuskenavau, vėliau nunešiau atgal.
V. Sventickas anksčiau yra rašęs, kad sunku įsivaizduoti knygą apie Just. Marcinkevičių. Kai skandalinga asmenybė, tai viskas paprasčiau. Tokia harmoninga asmenybė – ką daryti? Rašiau laiškus, skambinau telefonu, skatinau rašyti, pasakoti, kas tave siejo, ką kalbėjot, ką darėt kartu...
Knygoje esama skirtingų pasakojimų apie Sąjūdžio metus. V. Andriukaitis rašo vienaip, A. Juozaitis suteikia kitas prasmes. Kuo knyga „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ kitoniška? Anot V. Sventicko, joje daug jaudinančių vietų. Literatūros tyrinėtojos, poeto kurso draugės R. Dambrauskaitės-Brogienės, mokytojos I. Ruginienės prisiminimai...
V. Sventickas ragino pirkti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygas. Pirkite, reikia Rašytojų sąjungos leidyklai išgyventi.
Rašytojas V. Martinkus kalbėjo apie šį vakarą pristatomų knygų giminystę.  Knyga iš lobyno gavo daugiau aukso, o ant atsiminimų knygos daugiau pelenų. Jos viena kitą papildo, pratęsia. Valentino galvoje tos knygos gimė. Jei abi knygos atsirado kartu, tai ir turėjo būti kartu. Prisiminimų rašymas – širdies, proto, atminties darbas. Nelengvas. Atliekam sielos darbą, kai rašom prisiminimus. Ir save pakeičiam. Pažinau Just. Marcinkevičių nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios. Nuo „Pušies...“ Supažindino rašytojas J. Mikelinskas Vilniuje prie Centrinio knygyno...
Knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ spausdinami V. Martinkaus prisiminimai „Apie porą kebeknių, arba Kaip mudu vienas kitam (ne)padėjome“. 
Anot V. Martinkaus, prisiminimų knyga apie poetą –  prarasto laiko atradimas. Prisiminimų knyga be galo svarbi...
Vakaro pabaigoje P. Venslovas skaitė Lietuvos Šekspyrą – Justiną Marcinkevičių. Finalinį Prometėjo monologą. Skambėjo muzika ir daina – Tai gražiai mane augino / Laukas, pieva, kelias, upė, / tai gražiai už rankos vedė / vasaros diena ilga.

 
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio
Visa galerija
Atgal