Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
13
lapkričio
2018

„PRIEGLAUDOS MIESTŲ“ PRISTATYMAS

Spalio 24-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejus kvietė į poetės Dovilės Zelčiūtės naujos poezijos knygos „Prieglaudos miestai“ sutiktuves. Knygą išleido „Kauko laiptų“ leidykla. Jos dailininkė I. Paliokaitė-Zamulskienė. Šįkart prieglauda tapo Maironio muziejus. Kartu su autore sutiktuvėse dalyvavo rašytojai, bičiuliai, artimieji: Aldona Ruseckaitė, Viktoras Rudžianskas, Eglė Kojalavičiūtė-Genė, Violeta Micevičiūtė, Neringa Mikalauskienė, Ervinas Koršunovas.
Vakaro pradžioje dalyviai skaitė Dovilės Zelčiūtės eilėraščius. Protarpiais skambėjo įvairi muzika. Pirmiausia skaitė pati autorė. Ar tu apie mane pagalvojai / kai skambėjo Liberta kai varė iš proto / juk tai tu apie mane pagalvojai / ryte kėliausi gyvas gyvesnis nei vakar / atstūmęs tris, dvidešimt dvasių / juk tai Tu / apie mane pagalvojai / nes dar būnu ir čia man patinka dar leista / žiūrėt į brangiausius girdėti / veidus paliesti / nes Tu apie mane pagalvojai / o kai mano veidą paliesi pakviesi / kai skudurėliai sudils / ir išbluksiu – / ar prisiminsi / ar priimsi / į Prieglaudos miestą?
Eilėraščiuose dominuoja Senojo Testamento įvaizdžiai, dievoieška. Pasiimk, Viešpatie, mano ilgesį / kurio niekas nebepasotina / Mišios baigiasi / ir mano sekmadienis / kada nors pasibaigs / dar aidi giesmė / dar kunigo balsas / dar noriu tikėt kad tikiu / mano tėvų akys ir rankos / dėžutėse po žeme / Viešpatie, pasiimk mano ilgesį
Dovilės sesuo Kristina jautriai perskaitė eilėraštį „Kai mirė tėvai“. Kai mirė tėvai / taip iš karto abu / nebuvo ką kaltinti / tai su seseria / draskėm viena kitos širdį / nes kitiems nepadraskysi / o dabar / naktimis lupam plėšiam / brangiausius prisiminimus / dovanojam / grąžinam / jau savaitė be miego du mėnesiai / metai / kaip svarbu atgauti namus / kvapą balsus atiduokit / niekas be mūsų / šito nepadarys neatiduos / Klausyk, ką tik iššveičiau vonią / sakau seseriai, švarinuos / gerai atsako, ir aš tvarkausi, / na, bučiuoju, laikykis
Rašytoja A. Ruseckaitė sakė, kad pati poetė sugalvojo būtent tokią vakaro pradžią. Ši knyga jau vienuoliktoji. Vėliau apie ją ir buvo kalbama.
D. Zelčiūtė dėkojo „Kauko laiptams“ ir leidėjui V. Rudžianskui. „Svarbiausiais gyvenimo momentais sutinku Viktorą. Jis išleido pirmąją mano knygą. Kelias knygas išleido. Pernai ši knyga negavo paramos. Maniau, kad jau neprašysiu, bet paskambino Viktoras, atsirado knygos stuburas ir gavau paramą. Iš tikrųjų dėl Viktoro rankos esu labai patenkinta“ – pasakojo ji.
Kalbėta ir apie naują knygų redagavimo madą. Tiesa, V. Rudžianskas prisipažino, kad nežino jokios naujos mados: „Su Dovile buvo gera dirbti. Ji žino eilėraščio sukūrimą, o aš žiūriu į eilėraštį, nežinodamas konteksto. Nesu linkęs užsispirti“. Paskui Viktoras klausė, kas Dovilei yra skaniausia. Ji sakė, kad jai viskas skanu. Saldumynai būna priešpiet. Redaktorius viską, kas skanu, pasilieka pabaigai. A. Ruseckaitė klausė, ar yra tokių eilėraščių, kurių nutarta nedėti į knygą? Pasirodė, kad tokių eilėraščių nėra, buvo pašalintas tik vienas ženklas. V. Rudžianskas kalbėjo, kad Dovilės knygoje yra keistų eilėraščių: „Aš bręstu, kai kartu leidžiame knygas, aš tampu krikščionimi...“
Literatūros kritikė N. Mikalauskienė pasakojo, kad Dovilės knygą skaitė sekmadienį: „Per kasdienybę galime pamatyti, kas slypi anapus. Dovilės poezija išpažintinė. Jos poezijoje svarbus ryšys su tėvais, su artimaisiais. Labai ryški seserystė. Tai atminties lyrika. Vaiko patirtys, esama baimės susitikti su Absoliutu, Dievu. Jos poezijoje daug eilučių iš maldų, psalmių.“
Rašytoja A. Ruseckaitė klausė, kiek mes galime būti atviri poezijoje? D. Zelčiūtė mano, kad tai yra eilėraščiai, ne grynoji išpažintis. Būna ir neįvykusių eilėraščių. „Atrodė, rašysiu sakralią knygą, eilėraščiai bus iš trijų eilučių, bet išėjo kaip visada. Sunku pažaboti aistringą savo temperamentą“, – atviravo poetė.
Režisierius E. Koršunovas dėkojo Dovilei, kad jį pakvietė į vakarą. Anot jo, galimas trejopai žvelgti į knygą. „Su Dovile labai maloningas bendravimas, gali apie esminius dalykus pašnekėti. Jai visada gali paskambinti. Tokių žmonių nedaug. Kas tie prieglaudos miestai? Kelios prasmės yra. Tai kapinės“, – pasakojo E. Koršunovas. Dar Ervinas kalbėjo apie šv. Pranciškų, Tomą Akvinietį.
D. Zelčiūtė pasakojo, kad buvo ką tik kirpykloje, kirpėja ragino nešukuoti plaukų. Kaip gali nešukuoti? Ji sakė, kad keletą mėnesių studijavo Senąjį Testamentą. Išgirdo pasakymą „prieglaudos miestai“ ir tarsi pamatė knygą. Dabar jau visi tarsi prieglaudos mieste. „Jei šita knyga nebus paskutinė, gal rašysiu iš to tikrojo miesto?“ – prisipažino autorė.
Rašytoja A. Ruseckaitė kalbėjo apie Dovilės mamą aktorę Danutę Juronytę: „Kažkada grybavau Labanore, o ji paskambino ir išgyrė mano knygą. Buvo labai gera nuo tokios daugybės komplimentų.“
Jei mama būtų šiapus / nė už ką neišleistų / melstis mane į egzortus / stabdytų gąsdintų bartų / Jei pačią pašauktų – / niekas nesulaikytų
Vakaro pabaigoje dar daug buvo pasakyta gražių žodžių poetei apie ją ir jos naujausią knygą „Prieglaudos miestai“.
Pagal Matą / visa kas paslėpta bus atidengta / ir iš kur man žinoti / po kokiu bliūdu / aš pati dabar pavožta, / mano Viešpatie
 
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,

Zenono Baltrušio nuotraukos.

Visa galerija
Atgal