Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
sausio
2021

PORA ŽODŽIŲ APIE J. MEKO PARODĄ

Pirmą kartą apie Joną Meką išgirdau istorijos ir baltistikos studijose Brno Masaryko universitete apie 2000 m. Tik gerokai vėliau susidomėjau jo darbais, ypač 2014 m. tapęs teatro ir kino kolekcijų kuratoriumi Prahos miesto muziejuje. Tiesa, tuomet mano žinios apie menininką buvo gana seklios. Buvau girdėjęs, kad jis kartu su broliu Adolfu kūrė eksperimentinius avangardinius filmus ir turėjo įtakos garsaus dailininko Andy Warholo filmavimui, kuris pats buvo rusėnų imigrantų palikuonis iš buvusios Čekoslovakijos.
Kiekvieną kartą, kai Čekijos spaudoje pasirodydavo bent menkiausia žinutė apie Lietuvą, aš susidomėdavau ir skaičiau viską, kas įmanoma. Deja, Lietuva yra nedidelė šalis, neturint sienos su Čekijos Respublika, todėl informacijos žiniasklaidoje tikrai nebuvo daug. Dažniausiai mes galime perskaityti apie sėkmingus sportininkus. Pavyzdžiui, kai garsusis Lietuvos ledo ritulininkas Darius Kasparaitis sugrįžo į Lietuvos nacionalinę rinktinę, apie tai sužinojo ir čekų skaitytojai. Arba politiniai skandalai, kai prezidentas Rolandas Paksas buvo nušalintas iš pareigų. Pranešimų, straipsnių apie Lietuvos kultūrą pasirodydavo labai mažai. Kai 2014 m. mirė garsus Lietuvos aktorius Donatas Banionis, tikėjausi, kad bent keli pagrindiniai Čekijos leidiniai paskelbs menininkui skirtą nekrologą. Tačiau klydau... Vienintelė žinutė, kurią tuomet radau, buvo patalpinta specializuotame Čekijos kultūros serveryje, pranešė, kad mirė režisieriaus A. Tarkovskio garsiojo filmo „Solaris“ herojus.  
Kai 2019 m. sausio 23 d. Niujorke mirė itin garbaus amžiaus sulaukęs Jonas Mekas, kaip visada peržvelgiau įvairius Čekijos spausdintus bei interneto laikraščius ir buvau maloniai nustebintas. Apie jo mirtį pranešė visi pagrindiniai spausdinti laikraščiai, net patys skaitomiausi, net bulvarinis laikraštis „Blesk“ („Žaibas“)! Dažniausiai buvo trumpai apžvelgiama J. Meko biografija ir beveik visur pabrėžiama, kad jis bendravo ir kartu kūrė su tokiomis pasaulinio garso žvaigždėmis kaip Yoko Ono, Johnas Lennonas ir Andy Warholas. Taip pat niekur nebuvo pamiršta paminėti apie jo lietuvišką kilmę. Vėliau specializuoti kino žurnalai spausdino straipsnius, kuriuose galėjome perskaityti detalią J. Meko biografiją ir išsamią jo filmų analizę.
2019 m. spalį Maironio literatūros muziejuje pradėjau dirbti parodų kuratoriumi. Viena pirmųjų mano užduočių buvo surengti J. Mekui skirtą parodą. Džiaugiausi galėdamas tęsti savo ankstesnius darbus Prahos miesto muziejuje, nes ten taip pat sukūriau keletą kinui skirtų parodų. Žinoma, vizualios įtaigos paroda neturėtų be svarbaus muziejaus dailininkės Ingos Zamulskienės indėlio.
Prieš pradedant kalbėti apie J. Meką ir jo parodą, norėčiau priminti, kad jis nebuvo pirmasis lietuvis, užkariavęs Ameriką kaip kino menininkas. Negalime pamiršti garsaus amerikiečių režisieriaus Roberto Zemeckio, kurio protėviai taip pat buvo lietuviai, tiesa, jau kelios šeimos kartos jau virtę amerikiečiais. Taip pat ir itin garsus „kiečiausių“ vesternų vyrukų vaidmenų atlikėjas – aktorius, pasaulyje išgarsėjęs kaip Charlesas Bronsonas. Jis buvo tik metais vyresnis už Joną Meką, gimė Amerikoje kaip Karolis Dionyzas Bučinskis lietuvio kalnakasio iš Druskininkų šeimoje, kurioje tikriausiai būta ir totoriškų šaknų. Anglų kalbą Ch. Bronsonas išmoko tik paauglystėje, iki tol kalbėjo tik lietuviškai ir rusiškai.
 
Apie Joną Meką jau daug rašyta, išleista keletas biografinių knygų, tačiau nepakenks dar kartą pakartoti pagrindinę informaciją apie jį.
Jonas Mekas gimė 1922 m. gruodžio 24 d. (kai kuriuose šaltiniuose minima 23 d.) Semeniškiuose. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją. 1941–1942 m. redagavo laikraštį Naujosios Biržų žinios, 1943–1944 m. – pogrindinį laikraštį Panevėžio apygardos balsas. Lankė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, su broliu Adolfu 8 mėnesius kalinti priverstinių darbų stovykloje Elmshorne (Vokietija). 1946–1947 m. Mainzo universitete studijavo filosofiją ir literatūrą. 1946–1948 Vysbadene (Wiesbaden) su L. LėtuA. Landsbergiu ir broliu Adolfu leido avangardistinį kultūros žurnalą Žvilgsniai. Nuo 1949 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.
1949 m., įsigijęs pirmąją filmavimo kamerą, pradėjo filmuoti savo gyvenimo įvykius. Su broliu ėmė filmuoti kultūrinį išeivių gyvenimą, mokėsi kino meno, surengė avangardinių filmų festivalių. Nuo 1954 m. leido ir redagavo dvimėnesinį kino žurnalą Film Culture, 1955–1957 m. – mėnesinį kino laikraštį Intro Bulletin, nuo 1958 m. – žurnalo Village Voice skyrių Movie Journal. Straipsnius apie kiną spausdino leidiniuose Cinemages, Films in Review, Film Book, Cinema. Dėstė įvairiuose kino meno institutuose.
1961 m. pasirodė pirmasis paties J. Meko sukurtas pilnametražis filmas Medžių ginklai. Tais pačiais metais su savo bičiuliu, Fluxus judėjimo pradininku J. Mačiūnu įkūrė Kino kūrėjų kooperatyvą (FMC). 1964 m. J. Meko įkurtas The Filmmakers' Cinematheque, vėliau tapęs Anthology Film Archives, iki šiol yra vienas didžiausių avangardinių filmų archyvų Amerikoje ir pasaulyje.
Savo filmuose J. Mekas išreiškia protestą prieš meną, vaizduojantį dramatiškus, svarbius įvykius, siekia parodyti žmogų kasdienybėje, atskleisti jo jausmus, emocijas, išskirti nereikšmingus gyvenimo momentus. Stiliui būdinga improvizacinė kompozicija, filmuojant ir montuojant kuriami trumpų atkarpų koliažai.
Būdamas 52 metų, J. Mekas vedė Amerikos airę Hollis Melton. Su ja susilaukė dviejų vaikų: dukters Oonos ir sūnaus Sebastiano. Menininkas mirė 2019 m. sausio 23 d. Niujorke, birželio 16 d. buvo palaidotas gimtajame Semeniškių kaime.
Jonas Mekas savo pagrindinius filmus baigė kurti XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Tuomet jau buvo nufilmuoti trumpametražiai filmai ir kita medžiaga, kuri autorių išgarsino jau anksčiau. Jo kūryba siejama su gimtąja Lietuva, į kurią J. Mekas negalėjo grįžti iki pat 1971 m., nes buvo nepriimtinas režimui. Todėl net ir pirmojo vizito metu namus Semeniškiuose nuolat saugojo milicija. Ankstyvaisiais pasitraukimo metais broliai Mekai planavo kurti vaidybinius filmus, norėdami atkreipti dėmesį į prastą politinę situaciją Rytų Europoje ir dokumentuoti gyvenimą lietuvių išeivių bendruomenėje, kuriai abu broliai priklausė, tačiau vis dėlto jautėsi svetimi. Šiuo liūdnu laikotarpiu, ieškodamas savo vietos „Amerikos svajonėje“, Mekas sukūrė pagrindinius savo filmus: Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą (Reminiscenes on a Journey to Lithuania), 1972 m., ir Prarasta, Prarasta, Prarasta (Lost, Lost, Lost), 1976 m., kurie yra patys autobiografiškiausi iš jo dienoraštinių filmų. Abu prasideda emigrantų gyvenimo vaizdais, kuriuos J. Mekas po kurio laiko pakeitė. Tuomet juose neliko anksčiau planuoto aštraus kreipimosi į Vakarų visuomenę, neįsivaizdavusią ar net nesidomėjusią, kas vyko kitoje geležinės uždangos pusėje. Dienoraštiniai J. Meko filmai tapo kur kas poetiškesni ir intymesni. Jie pasakoja apie asmeninius išgyvenimus užsienyje, nutrūkusio kontakto su šeima skausmą ir perauga į bendrą emigrantų patirtį.
Filmas Prarasta, Prarasta, Prarasta atskleidžia, kaip J. Mekas pamažu atranda savo vietą ir įsitvirtina kino kritikų bei avangardinių filmų kūrėjų grupėje. Prisiminimai apie kelionę po Lietuvą dokumentuoja jo susitikimą su šeima. Autorius filme atskleidžia du laiko sluoksnius: 1971 m. kelionės prisiminimus (vaizdais ir komentarais), ir ankstesnį laiką, susijusį su menininko pabėgimu iš Lietuvos (tik J. Meko balsu).
Vėliau menininko kūryba išryškino dar vieną orientyrą, siejamą su autoriaus gimtine. 1989 m. Lietuva siekė išsivaduoti iš Tarybų Sąjungos, o J. Mekas šiuos istorinius 1989–1992 m. įvykius dokumentavo savo svetainėje. Naujai įsigyta „Sony“ vaizdo kamera jis filmavo televizoriaus ekraną – visas tuomet transliuotas Amerikos žinias apie Lietuvą. 290 minučių trukmės filmo vaizdo įrašą, pavadintą Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas (Lithuania and the Collapse of the USSR), baigė 2008 m. ir pristatė galerijoje kaip instaliaciją.
Šalia savo kinematografininko šlovės, J. Mekas niekada neužmiršo esąs poetas ir lietuvis. Kurdamas ir rašydamas apie filmus anglų kalba, poeziją jis ir toliau kūrė lietuviškai.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu kartu su broliu Adolfu parašė tris pasakų knygas: Trys broliai ir kitos pasakos (1946 m.), Iš pasakų krašto (1947 m.), Knyga apie karalius ir žmones (1947 m.)
1948 m. išėjo J. Meko knyga Semeniškių idilės, kurioje riba tarp rašytojo asmenybės ir kūrybos lyrinio subjekto beveik išnykusi, jis pasauliui atsiskleidžia naujomis spalvomis. 1952 m. pasirodė Reminiscencijos, 1961 m. „Santaros-Šviesos“ organizacija išleido Gėlių kalbėjimą, 1967 m. pasirodė Pavieniai žodžiai. Su šiais ir kitais kūriniais J. Mekas amžiams įsirašė į lietuvių literatūros klasikų gretas.
Parodą pavadinau Jonas Mekas. Semeniškių idilės. Jos pavadinimas veda ne tik link garsiojo Jono Meko poezijos rinkinio Semeniškių idilės, išleisto 1948 m., bet taip pat susijęs su pirmuoju menininko sugrįžimu į gimtinę Semeniškiuose iš emigracijos 1971 m. Būtent čia jis sukūrė savo vieną žymiausių filmų „Prisiminimai apie kelionę po Lietuvą“ (angl. Reminiscenes on a Journey to Lithuania), vėliau išgarsėjusį visame pasaulyje.    
Parodoje pristatėme poetiškas nespalvotas fotografijas, kurios sukurtos Lietuvoje tais pačiais 1971-aisiais. Daugiausiai jų – iš garsaus fotografo Viktoro Kapočiaus darbų fondo. Lankytojams atvėrėme platų vaizdą į Jono Meko filmų kūrybą, kuri atsiskleidžia per plakatus, skrajutes ar lankstinukus. Trumpas, bet skvarbus žvilgsnis parodoje sustoja prie menininko literatūros veikalų – bus galima susipažinti su retu knygos Iš pasakų krašto (1947 m.), kurią Jonas Mekas parašė kartu su savo broliu Adolfu, leidimu. 
Parodoje yra galimybė pažiūrėti J. Meko filmą „Prisiminimai apie kelionę po Lietuvą“, kuris dokumentuoja jo susitikimą su šeima 1971 m. Semeniškių kaime. Eksponatai parodoje yra iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus fondų. Paroda veikia nuo 2020 m. vasario 11 d.
 

Parengė parodų kuratorius Jindřich Čeladín


Visa galerija
Atgal