Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

PONAS PETRAS IR POEZIJA

Visi, kurie bent epizodiškai domisi Kauno kultūriniu gyvenimu, puikiai pažįsta poną Petrą, seu PP. Buvęs ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas; agentūros LATGA Kauno filialo vadovas; dabartinis Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas; sunkiai pakeičiamas Poezijos pavasario Kaune organizatorius; Juozo Grušo ir Bernardo Brazdžionio biografas; leidėjas ir knygų sudarytojas, ir t.t. (galima būtų vardinti dar bent keletą visuomeninės raiškos formų), – ši daugiarankė dievybė save kukliai įvardina – pensininkas Petras Palilionis. Ar pastebėjote, kad nepaminėjau svarbiausio – P. Palilionis visų pirma yra poetas (ir geras poetas – 1980-ųjų metų Poezijos pavasario laureatas). Ar dėl savikritiškumo, ar dėl perdėto kuklumo ponas Petras nemėgsta kalbėti apie savo poeziją – dažniausiai tik sumosikuoja rankomis jam būdingu judesiu ir sprunka į šalį.
Tačiau būna ir išimčių: gruodžio 19 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje jo kuklumo laukė rimtas išbandymas – vyko naujausios Petro Palilionio poezijos knygos „Gyvybės išverktoj aky“ sutiktuvės. Autorius pats pasiūlė netradicinę renginio formą: maironiečiai muziejininkai pasirinko iš knygos po vieną eilėraštį ir viešoj užstalėj daugiau ar mažiau artistiškai juos perskaitė bei, jei dar pakako drąsos, klausinėjo eilių autoriaus. O ant stalo, jų drąsai pakelti, buvo išrikiuotos vyno taurės ir keli dubenėliai kūčiukų. Kaip supratote, šeimininkai ir svečiai (gausus būrys kauniečių rašytojų, dailininkų ir kitų kultūros žmonių bei pono Petro draugų) šį kartą susikeitė rolėmis: svečiai drausmingai sėdėjo pasieniais išrikiuotose kėdėse, o šeimininkai pasijuto atlikėjais. Papildomo dramatizmo renginiui suteikė ir autoriaus vėlavimas, bet tai buvo ne režisūrinis, o visuomeninio transporto sukurtas efektas.
Vakaro pradžioje autoriaus lūpomis turbūt kalbėjo nuoskauda. Jis perskaitė visą šiaip jau pakankamai palankią žinomo poeto Rimvydo Stankevičiaus P. Palilionio knygos recenziją, akcentuodamas, jo nuomone, skaudžius žodžius, pavyzdžiui: autorius visus  savuosius poetinius skrydžius laiko įvykusiais, visas ambicijas – atvėsusiomis, visas poetines ašaras – išverktomis, arba: perskaitęs ją (knygą) nesigailiu <...> pravartu bent kiek aiškiau įsivaizduoti, kaip jausiuosi ir iš šalies atrodysiu išgrūstas mūzų į pensiją pagal etatų mažinimo programą. Pirmasis šią minorinę vakaro nuotaiką pabandė išsklaidyti žinomas optimistas – Kauno vicemeras, tvarkietis, Vytautas Vasilenka. Atskubėjęs į renginį su didžiule gėlių puokšte (turbūt pagalvojo, kad yra pakviestas į Petro Palilionio jubiliejaus minėjimą), jis padėkojo ponui Petrui už ilgametę kūrybą,  darbą, bet nesutiko išleisti jo į pensiją. Po to vicemeras, kaip visada, išbėgo į kitą renginį.
Viena iš vakaro vedėjų – muziejininkė ir rašytoja Nijolė Raižytė –  ilgai vardino visus pono Petro visuomeninius ir kūrybinius pasiekimus. Beje, N. Raižytė turėtų būti ir yra dėkinga P. Palilioniui už ilgametę paramą jos, kaip rašytojos, ambicijoms. Ponas Petras eilinį kartą nuvertino savo asmenybę pareiškęs: aš priskiriu save prie literatų, o ne poetų. Šią tezę jis net pabandė įrodyti paskelbdamas savo mažo asmeninio tyrimo rezultatus: praėjusiais metais Lietuvos bibliotekose 271 skaitytojas buvo paėmęs P. Palilionio knygas – 126 skaitė vaikiškas, 139 – dokumentines knygas, 6 keistuoliai skaitė mano eilėraščius, 1 pirmąją knygą „Atolas“ (1972 m.). Išvada: nėra ko pūstis –  neturiu iliuzijų dėl savo kūrybos. Kaip priminė P. Palilionis, panašiai apie savo kūrybos vertę mąstė ir didieji – Juozas Grušas, Marius Katiliškis, Antanas Vaičiulaitis, Judita Vaičiūnaitė ir kiti. Kartais jis gailisi, kad Rūta Kanopkaitė (ilgametė „Kauno dienos“ žurnalistė) paviliojo jį iš pelningosios hidrotechnikos į žurnalistiką, o rašytojas Aleksas Dabulskis (vienas iš vakaro svečių) paskatino publikuoti eilėraščius.
Kitas vakaro vedėjas muziejininkas Edmundas Kazlauskas pasiūlė trumpam pailsėti nuo pono Petro kalbų (maximum informacijos per minimum laiko), užmiršti patį Petrą Palilionį ir pabūti su jo poezija. Po trumpo pristatymo kiekvienas muziejininkas (nuo padalinių vadovų iki budėtojų) skaitė iš „Gyvybės išverktoj aky“ knygos (beje, puikiai apipavidalintos dailininko Egidijaus Rudinsko ir išleistos leidykloje „Naujasis lankas“) jam labiausiai patikusį eilėraštį. Žinoma, šie pasirinkimai kokiam nors gudročiui būtų puiki proga psichoanalizei ar kitokiam psichologiniam asmenybės tyrimui. Bet mes pasakysime tik tiek, kad visiems artistams publika ir Petras Palilionis negailėjo aplodismentų.
Vakarui įsibėgėjus paaiškėjo, kad tuo vieninteliu P. Palilionio pirmosios eilių knygos „Atolas“ skaitytoju bibliotekoje buvo muziejininkas ir poetas Alfas Pakėnas. Šis nepataisomas romantikas ir nusikaltėlis (knyga bibliotekai dar negrąžinta) prisipažino turįs silpnybę pirmosioms poetų knygoms ir paskaitė visą pluoštą ankstyvųjų pono Petro eilių. Viskas čia šviežia, gaivu ir gaivališka – apibendrino jis.
Pabaigoje ponas Petras patikino: Jūsų dėmesys mane tikrai pasiekė, gal ir Jus pasiekė vienas kitas mano žodis. O dėl eilėraščių – čia tokios mano būsenos, refleksijos. Jie gyvena manyje. Beje, ponui Petrui norėčiau priminti, kad būtent jo poezija suartino tą vakarą susirinkusius. Daugiau optimizmo, ponas Petrai! Gal Jums padės Jūsų paties poezija:
                                    Tu vis dar pabundi manyje
                                    išlenkti virš eilėraščio dar vieną antakį,
                                    išlenkti virš upės dar vieną tiltą,
                                    išlenkti virš mirties dar vieną gyvenimą.
 

Parengė muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal