Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

POEZIJOS VAKARAS „PAKELIUI AUŠROS LINK...“

Vakaro vedėja, rašytoja Aldona Ruseckaitė: tai ne visai įprastas susibūrimas Maironio namuose. Ketvirtasis Gavėnios penktadienis – svečiuose jauni kunigai ir diakonai. Jie tęsia kiek primirštą tradiciją: kasmet (dažniausiai rudenį) rinktis Maironio svetainėje ir skaityti savo eilėraščius. Tokios kūrybinės tradicijos ištakos gali siekti Martyno Mažvydo laikus, tad rašančių kunigų plejada yra labai didelė. Svečiai – diakonai Nerijus Pipiras, Robertas Urbonavičius, Gytis Stumbras ir jaunas kunigas Justas Jasėnas.
Nerijus Pipiras: vakaras pas Maironį daugiaprasmis ir džiaugsmingas. Pradėjau ilgėtis tų vakarų ir šitos bendrystės – mus visus jungia žodžio gelmė...
Nerijaus eiles skaitė ir komentavo aktorė Doloresa Kazragytė: man visad labai įdomu, kaip gimsta, kaip randasi kunigų poezija. Nerijaus eilėraščius labai sunku skaityti. Juntu ypatingą vienatvės melodiją. Nelengva perteikti tai, kas yra Nerijaus pamoksluose žolei, jo klausime, ar lengva būti pamatų akmeniu... Sakom: akmuo užgulė širdį / ar laimingas esi širdyje? / bet ar žmogus neužgula tavęs?...
Arba eilėraštis Kotrynai: atrodė, kad niekuomet nebuvau / įkopęs į dangų / jo ieškojau kaip sykeivio / tik kartą supratau, kad jis manęs ieško / susitikom netikėtai ir keistai – / ji nevalingai šaukė, / purtoma nežinomos genetinės ligos / nieko nematė negirdėjo tik šaukė / taip skrupulingai kankinant traukuliams / nesąmoningai daužydama galvą į bet ką / lyg norėdama išreikšti tai, kas žodžiais neišsakytina / atrodė – lyg stovėčiau prieš kančios veidą akis į akį / čia vien tik žvelgti neužtenka / nes ji – mažytis šios žemės dangus ... Kas ta Kotryna? Nerijus paaiškino, jog buvo paskirtas dirbti pastoracinį darbą neįgalių vaikų pensionate Apuolės gatvėje, ten jis ir sutikęs penkiametį žmogų – Kotryną. Pasijutau arti kančios – dangaus prieangyj...
Diakonas Robertas Urbonavičius: man artimiau proza. Poezija gimsta iš tam tikros mano tinginystės... Tačiau juk visų poetų eilės gimsta iš kančios, o kančios sąvoka labai plati. Svarbu, kaip ją priimi. Kančia gali būti palaima, gali būti dykuma, kuri su Viešpaties pagalba pavirsta žydinčiu sodu. Diakono Roberto vienintelė meilė (kaip pats prisipažino) – šventoji Teresėlė, tad jai skirtos eilės: Gyventi meile – tai gyventi Jėzum / gyventi meile – tai būti naktyje / kada visi dvasioj miega, o tu viena budi...
Kunigas Justas Jasėnas, poetas, išleidęs dvi poezijos knygas. Jo skaityti eilėraščiai – piligriminės kelionės po Šventąją žemę aidai. Skaidrūs ketureiliai, atsiradę ieškant širdies, gyvenimo, istorijos: saulei leidžiantis žvejai / išplaukia į naktį / prieš brėkšmą sunkiausia / ištverti belaukiant... Arba: seniausiam pasauly / mieste pėdos/ dulkės apklotas / paslėptas virpa gyvenimas ... Ir dar:  Jeruzalė tebelaukia / gal išgydysi mus pavargusius/ ąsotyje ašaros, žinom: / Dominus levit...
Gavėnia – susikaupimo ir kantrumo metas, Kristaus prisikėlimo stebuklo, susitaikymo, išganymo ilgesys ir laukimas. Taip kalbėjo jauni poetai kunigai. Arba, kaip rašė Justas Jasėnas viename savo eilėraščių: Į nurimusią sausros jūrą / Išeisim tekančia kantrybės upe / Neskaudės nebeskaudins daiktai / Sodas spėjo akyse sužydėti... Jų poezija – Dievo atspindžiai žmogaus sieloje. Tad belieka tikėti, jog šis jaunų kunigų poezijos vakaras „Pakeliui aušros link...“ Maironio namuose ne paskutinis, tradicija bus tęsima.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal