Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
13
gruodžio
2018

POEZIJOS IR ŽEMĖS GIMTADIENIŲ ŠVENTĖ

 

Pasak kalendoriaus lapelių, ir Žemė, ir Poezija turi savo gimtadienius. Juos skiria tik viena diena: kovo 20-ąją dieną sąmoningi Žemės piliečiai švenčia Žemės dieną, o 21-ąją – mažai skaitlinga, bet taip pat sąmoninga Poezijos šalies piliečių bendruomenė dalyvauja Pasaulinėje poezijos dienos šventėje. Šias dvi šventes išradingai į vieną apjungė radijo diktorius ir skaitovas Paulius Šironas, kovo 21-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejuje surengęs poezijos ir muzikos vakarą „Suėjus prie žemės ribos“. Pirmiausia oficiali informacija: programoje – kelionė per metų laikus su poetų žemininkų bei jų bendražygių kūryba. Išgirdome K. Bradūno, H. Nagio, Liūnės Sutemos, A. Mackaus, J. Strielkūno, J. Kėkšto, V. Mačernio, J. Jakšto, E. Selelionio, V. Mykolaičio-Putino, E. Matuzevičiaus, S. Santvaro, A. Nykos-Niliūno, J. Degutytės, J. Macevičiaus eilėraščių. Trumpame įvadiniame žodyje P. Šironas teigė, kad būtent žemininkai pakėlė žemės prasmę iš valstietiško į kosminį, filosofinį lygį.
Natūralu, kad papasakoti ar aprašyti poezijos skaitymo vakarą yra beveik neįmanoma. Juk ir pati poezija neturi ją paaiškinančių apibrėžimų – ji išlieka paslaptimi, ir tai, turbūt, jos vertė ir esmė. Todėl apsiribosiu tik žiupsniu informacijos ir keletu subjektyvių pastebėjimų. Vakaro kompozicija – kiekvienam metų laikui skirti keturi pluošteliai eilėraščių, o kiekvienos dalies pabaigoje – keturi autoriniai paties P. Širono tekstai  –  „Laiškai sodininkui“. Iš pavasarinio laiško įsiminė autoriaus noras, kad atgytų ne tik gamta, bet ir žmonių sielos; iš vasaros – pinavijos žiedo prasiskleidimas tolygus Didžiajam sprogimui, davusiam pradžią mūsų visatai; iš rudens – žmogaus siekis išlikti amžinybėje sukelia žemės konvulsijas – kataklizmus; iš žiemos – ar per Kalėdas užteks mums drąsos pažvelgti į jau daugiau kaip du tūkstančius kartų užgimusio kūdikėlio akis?  
Malonus žemas skaitovo balso tembras, minimali vaidyba (dažno skaitovo nuodėmė siekti žiūrovų dėmesio sau, o ne skaitomai poezijai), puiki P. Širono atmintis (pusantros valandos deklamuota, o ne skaityta), skoningai iš šiuolaikinių kompozitorių kūrinių parinktas muzikinis fonas – visai tai padėjo sukurti poezijos skaitymams būtiną aurą ir ryšį su klausytojais.  
Būtų keista, jei per Poezijos gimtadienį Maironio namų Didžiojoje svetainėje nebūtų suskambėję ir mūsų klasiko eilės. Todėl natūralu, kad vakaro pabaigoje iš P. Širono lūpų į savo namus grįžo Maironio poezijos posmai:

Neužmirštuolė gėlė

Man tinka tas žiedas, kurs žydi blaiviai 
Ir auga netoli vandens; 
Nepuošia jį rūbai kaip rožę puikiai, 
Dėl to ir nebijo rudens.

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas

Visa galerija
Atgal