Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
birželio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

POEZIJA – TIEMS, KURIE TURI VIDINES AUSIS

2014-ųjų gegužė nešė per Lietuvą jubiliejinę žodžio šventę – penkiasdešimtąjį Poezijos pavasarį. Tikriausiai panašų į buvusius prieš dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų. Ar dėl to reikia džiaugtis, ar šiek tiek nusivilti ir pradėti kritikuoti šventės rengėjus? Nuomonių būta visokių, tačiau jų nebūtina čia perpasakoti, nes juk kiekviena mūsų diena – labai nepanaši praėjusią, reikia tik įsijausti, įsigilinti, įsiklausyti ir atrasi, kuo džiaugtis ir stebėtis, o kiekvienas akmuo gyvenimo kelionėje, anot poeto Dabrišiaus, taps „daiktu, kurio dažniausi prisireikia“... Labai panašiai kalbėjo ir Dovilė Zelčiūtė: „Stovėjau ir kamavausi / kurią suknelę / pasirinkti  iš drabužinės / vėliau nebebus nei pasirinkimo / nei laiko / kiekvienam veiksmui paveikslui / dailininkas užvilks tuos gyvenimus / nė cyptelsi“...
Jubiliejinė poezijos šventė tradiciškai verčia grįžti į praeitį. Pirmojo Poezijos pavasario iniciatoriaus Justino Marcinkevičiaus prisiminimai: „Nakvojome, atsimenu, palapinėse pušyne, netoli Pažaislio. Jau tapo tradicija, kad Poezijos pavasario metu būtinai prapliumpa lietus. Ne kitaip buvo ir tada. Šildėmės, džiovinomės prie laužų, bet buvo linksma ir gera. Sudarėme keletą poetų grupių, kurios pasklido po visą Lietuvą. Jos keliavo įvairiomis kryptimis: į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Telšius, Alytų ir kitus miestus. Šios dešimties, dvylikos žmonių grupės beveik savaitę važinėjo po joms skirtą regioną. Siekėme, kad kiekvienoje grupėje būtų po vieną literatūros kritiką, kuris galėtų žmonėms paaiškinti, kas yra lietuvių poezija, kokia jos būklė, pakalbėti apie literatus, pranešti apie naujai išleistas knygas. Toks buvo mūsų šviečiamasis tikslas...“
Taigi, šviečiamasis tikslas, tačiau jį labai sunku apibrėžti, o nustatyti jo reikalingumo ribas beveik neįmanoma. Tačiau taip – dar geriau. „Labiausiai tėvynėje esi per kalbą“, – kažkada sakė Marcelijus Martinaitis. Tai suprasti lengva be ilgų aiškinimų ir interpretacijų...
Daivai Čepauskaitei Poezijos pavasaris – šventė, kuri „išsunkia ir pakrauna, išmuša iš kasdienybės rutinos, perinstaliuoja vidines programas, užpildo ištuštėjusias talpas, atgaivina poetinius receptorius. <...> Poezijos pavasaris yra šventė visai plunksnos brolijai. Klausytojams – daugybė nemokamų renginių. Vartotojams nėra ką vartoti, nes poezija ne paslauga. Poezija tai mūsų vidiniai balsai, PP kanalais transliuojami išorėn, virtę spalvinga kakofonija ir girdimi tų, kas turi vidines ausis...“
Poezijos pavasario šventės kulminacija – laureato paskelbimas ir vainikavimas – vyksta Maironio sode. Nuo 1996 m. tai tapo tradicija. Šiemet dėmesio (ir Maironio sodo) centre – Kęstutis Navakas. Jis – penkiasdešimtasis Poezijos pavasario laureatas, jam paskirta ir Maironio premija. Poetas apdovanotas už 2013 metais išleistas geriausias eilėraščių knygas „100 du“ ir „Lorelei: 50 meilės laiškų + meilės eilėraščių“. Tradicinis dienraščio „Kauno diena“ prizas įteiktas tam pačiam Kęstučiui Navakui, o „Šeimininkės“ prizas – Dovilei Zelčiūtei. Poezijos pavasariai Maironio sode atnešė dar kelias naujas tradicijas, pavyzdžiui, Maironio sodo Varnos prizas už eilėraštį muziejine tematika. Šiemet šį prizą rašytoja Aldona Ruseckaitė įteikė poetui Viktorui Rudžianskui, o Poezijos pavasarėlio prizą – jaunai poetei Akvilei Vainiūtei, Maironio gimnazijos abiturientei.
Poezijos pavasaris pasibaigė, poezija – ne. Į šiųmečio Poezijos pavasario almanacho klausimą, ką keistumėte šioje šventėje, laureatas atsakė: „Nieko čia nereikia keisti, nes tai lyg skaičius pi – nieko nepakeisi. Kiek bekeistum, atskris poezijos paukštė ir pasirodys, kad visi čia laukė jos, ne tavęs, reformatoriau...“
Belieka laukti visai nedaug – laiko pasislinkimo dar vieneriais metais. O kad būtų lengviau ir smagiau laukti – Jono Kalinausko eilėraštis ta pačia laiko tema:  
                                                 tai kas
                  kad išverčiau laiką kailiu į viršų
                  gal būsiu įveikęs plėšrūną
                  gal šioje pusėje nusibodo paprasčiaus     
                  iai graužti kasdienybę anądien paklaus
                  ė pervazas tas iš vaikystės dienų ne saka
                  u man magėjo iškastruoti laikrodį ir tą D
                  įdįjį ratuką paleist suktis ant stalo tas i
                   r dabar sukas eik pažiūrėk
Reikėtų pridurti, jog šis (truputį avangardistinis) eilėraštis, kaip, beje, ir kitos cituotos mintys „nusirašytos“ iš jubiliejinio, margo ir įdomaus paskaityti Poezijos pavasario almanacho.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė, 
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal