Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugpjūčio
2019

POEZIJA, ATĖJUSI IŠ TYLOS

Pastaruoju metu aš noriu tylėti ir atsakinėti tik į pačius svarbiausius klausimus, – teigė auditorijai, gausiai susirinkusiai Maironio namų svetainėje, gyvoji Kauno legenda – poetas Robertas Keturakis. Žinoma, tai nereiškia, kad per naujausios savo poezijos knygos Teesie (Pasaulio lietuvių mokslo, kultūros ir švietimo centro leidykla. Kaunas, 2019 m.) pristatymą, sausio 29 dienos vakare, poetas tylėjo. Anaiptol. Tiesiog šia metafora jis apibūdino savo šiandieninę būtį, nukreiptą į rimtį ir susikaupimą, į savojo vidinio išgryninimą (savianalizę). Kita vertus, jis pasidžiaugė, kad turi draugų,broliųir artimųjų, kurie priverčia kalbėti ir eilėraščiais. Iš šios tylos ir tyloje gimė ir knygos Teesie poezija.
Būtent – poezija, kaip vakaro metu pažymėjo rašytoja Aldona Ruseckaitė. Daugelis iš mūsų rašytojų sako, kad rašo poeziją, bet dažniausia tai būna tik eilėraščiai, o Roberto „Teesie“ yra poezija, – teigė ji. Baltą vakarą balta knyga ir baltas tekstas joje; kas iš šios baltumos jungiasi su juodu, nevirsta pilku, o atsiranda daug spalvingų dalykų, – dar keletas ekspresyvių A. Ruseckaitės pastebėjimų. Pačios eilės jai pasirodė truputį poteriai, truputį šventraštis, truputį nerimas ir šaltis. R. Keturakis paaiškino kas vakarą perskaitantis po du puslapius Šventojo Rašto, ir šiam įpročiui susiformuoti padėjo jo pažintis su prelatu Vytautu Vaičiūnu. Aš vis dar noriu būti auklėjamas, – su šypsena prisipažino poetas. Ši pažintis ir šventieji tekstai padėjo jam suprasti, kad jis vis dar klaidžioja šiame pasaulyje ir reikia save sutramdyti ir būti tikru savimi. Prelato dėka jis suprato, kad, kaip ir kiekvienas iš mūsų, esu vienintelis toks ir nepakartojamas šioje visatoje per milijardus metų.
Turbūt niekas neabejoja išskirtiniu R. Keturakio religingumu ir patriotizmu. Šią reputaciją jis dar kartą patvirtino pacituodamas, jo nuomone, svarbiausią sakinį apie Lietuvą, nuskambėjusį iš popiežiaus Pranciškaus lūpų po jo praėjusių metų vizito: Lietuva – Dievo išrinktoji, dvasingoji, šventoji tauta, kurios širdyje švyti Viešpaties malonė. Ilgai verkiau, – prisipažino R. Keturakis ir pažadėjo: Dabar mano eilėse plūstels labai daug šviesos Jums ir tiems, kurie gyvena greta. Kita vertus, poetas liūdnomis akimis (taip jis apibūdino savo išvaizdą) supranta, kad jaunystė tokių tekstų neskaitys.
Atsakomąjį žodį tarė ir R. Keturakio patarėjas ir mokytojas – prelatas Vytautas Vaičiūnas, kuris savo poezija, anot R. Keturakio, aprėpia daug ir giliai... V. Vaičiūną pradžiugino R. Keturakio ištarmė, kad jis vis labiau pamilsta tylą ir suprato akimirkos svarbą. Kai nutylame, išgirstame Dievo balsą. Kuo tyliau, tuo giliau galime kalbėti, – taip V. Vaičiūnas komentavo tylos svarbą juos siejančioje bičiulystėje ir netgi abipusėje meilėje. Susitikome prieš 30 metų ir pamilome vienas kitą; dovanojame vienas kitam meilę – veikiančią Dievo malonę, – teigė prelatas. O tam, kad pajustum R. Keturakio poezijos gilumą, reikia pačiam būti dvasingu.
Gražių žodžių R. Keturakio asmeniui ir kūrybai vakaro metu nepagailėjo ir monografijos apie poeto kūrybą autorė, humanitarinių mokslų daktarė Inga Stepukonienė ir knygos leidėjas Valdas Kubilius. I. Stepukonienė pavadino poetą šviesos žmogumi, kuris skleidžia šviesos pasaulį ir, pusiau juokais, išsidavė, kad garliaviečiai jau mąsto apie marmurą būsimajam poeto paminklui. V. Kubiliaus nuomone, R. Keturakis šia sakralia eilių knyga, kurią suprasime gal po kelių dešimtmečių, priartėjo prie Dievo šventenybės. Ši knyga yra savotiškas R. Keturakio testamentas gyvenimui.
Natūralu, kad vakaro metu nuskambėjo daug R. Keturakio eilių iš pristatomos knygos ir ištraukų iš naujausių, dar nespausdintų poeto kūrinių. Čia poetui talkino ir aktorius Dainius Svobonas. Poeto skaitymą paįvairino ir jo jautrūs prisiminimai apie tėvą, motiną, visą Keturakių giminę, apie sunkiais ir dramatiškais pokario metais prabėgusią paauglystę.
Pabaigoje poetas prisipažino, kad marmuro paminklų jam nereikia ir vienintelis paminklas jam bus tik jo artimųjų prisiminimai apie jį. Norėčiau ir toliau išlikti mažyte paslaptimi. Dar neatsisveikinu, tik noriu padėkoti, – užbaigė jis.
 
Robertas Keturakis

Ne / Paguoda
 
Klaidus tas gyvenimas menamas
ir esamas – broliai abu
paguoda – dar srūva Nemunas
tarp piliakalnių – ne tik tarp kapų
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas.
Fotografavo Zenonas Baltrušis.
 

Visa galerija
Atgal