Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

POETĖ IR AKTORIUS MOKĖ MANDAGUMO

Gruodžio 14 d. popietę Vaikų literatūros muziejuje su skaitytojais susitiko poetė Ramutė Skučaitė ir aktorius Gintaras Mikalauskas. Vaikų gausa (o pakvietėme kaimyninių mokyklų 4–6 klasių mokinius) nustebino aktorių ir jis pasitikrino, ar tikrai visi susirinko savo noru, ar nėra varu suvaryti. O įrodymui vaikai buvo paprašyti padeklamuoti poetės eilių. Stojo ne mirtina, bet vis dėlto tyla. Vaikinukas pradėjo deklamuoti, bet teprisiminė viemą posmą. Poetė papriekaištavo aktoriui, kad vaikai susirinko paklausyti jos ir nebūtų įdomu klausyti vien vaikų. Tada pakilo ranka ir mergaitė padeklamavo ilgų ilgiausią eilėraštį apie burtininkę, pribūrusią pilnus namus įvairiausių, geidžiamiausių daiktų daiktelių. Štai taip viskas prasidėjo. Visiems pasidžiaugus poezijos kerais, poetė atsivertė savo naujausią, vos prieš du mėnesius išėjusią knygą Tai priimkit, kas priklauso ir papasakojo apie ją sujaudinusį mokinuko elgesį troleibuse. Kaip pasielgė vaikas atspėti nesunku, ta situacija knygoje pavirto eilėraščiu proza, pavadintu Tikrai su prierašu gale: Vilnius, 2016 09 20 / 3 G autobusas. Toliau poetė ėmė skaityti apie keistą Laiko likimą, Paslaptingą Visatos ūką, mandagią pelėdą. Jos balsas maloniai liūliavo, ramino. Tik aktorius kažko neramiai muistėsi. Dar išgirdom apie verkiančias žuvis, mažą pilkutį kuosiuką ir didelės šviesos laukimą. Ir čia aktorius neišlaikė – keletas neįsitraukusių į poezijos puotą jį galutinai išvedė iš kantrybės. Vaikai nuščiuvę klausėsi apie elgesį renginyje, pagarbą kalbančiam, mokinio teises ir pareigas. Situacija nebuvo iš maloniųjų, bet griežtas vyriškas žodis padarė nenuoramoms įspūdį, nepakeičiamieji telefonai pradingo, o poetė, paabejojus, ar reikia eilėraščio apie daiktus, paraginta vis dėlto jį perskaitė. Ir vėl liejosi jos ypatingas balsas, pasakojantis, kaip maža dienoraščio knygelė, / kukli, plonytė, paprasta, / kadaise buvo pamesta. Perskaičiusi eilėraštį apie vabaliuką, R. Skučaitė teiravosi vaikų, ar išgirdę ką nors ypatingo. Nes būtent šiame eilėraštyje naudojantis priesagų įvairove demonstruojamas lietuvių kalbos turtingumas. Paskutiniai eilėraščiai buvo apie namus ir jų niekuo nepakeičiamą galią, apie baltą sniego angelą, linkintį laimės ir sėkmės. G. Mikalauskas paskaitė savo mėgstamiausią poetės eilėraštį apie mamą ir sakė, kad R. Skučaitės poezijoje jis randa atsakymus į visus vaikus kamuojančius klausimus. Aktorius linkėjo didžiuotis mūsų seniausia Europoje kalba, ją gerbti, vertinti, suvokti jos grožį. Atsisveikindami vaikai linkėjo poetei naujų kūrinių ir prašė pozuoti asmenukėms. Vėl nelemtieji telefonai stojo į darbą. Gera būtų, kad visi prisidėtume aiškindami kur, kada, kam naudoti nepamainomąjį būtinuką.

Parengė Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal