Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

PAUKŠTIS SUGRĮŽO NAMO

Liepos 28-ąją dieną, ketvirtadienį, lydimi lietaus šuorų ir vėjo, į muziejų rinkosi lankytojai, atvykę paminėti išeivių rašytojo, redaktoriaus, dailininko Pauliaus Jurkaus gimimo 100-mečio. Dieną anksčiau, liepos 27-ąją, prabėgus dvylikai metų nuo mirties, jo pelenai pagaliau surado ramybę gimtinėje, senose Žemaičių Kalvarijos kapinėse, tėvų kape, kur stovi dar paties Pauliaus rankomis padarytas paminklas.
Muziejuje šalia plevenančios žvakės stovinčioje nuotraukoje – P. Jurkus tarsi gyvas su šypsena žvelgė į lankytojus, juos pasitikdamas. Šio rašytojo minėjimas muziejuje surengtas pirmą kartą.
Į jį atvyko ir svečiai iš Žemaičių Kalvarijos, gimtosios P. Jurkaus žemės, kur žmonės ir dabar myli savo kraštietį, mini jį ir minės ilgus metus. Sakoma, kad „norint pažinti žmogų – reikia pažinti jo tėviškę“, tad tarti žodį buvo pakviestas ilgą kelią įveikęs kanauninkas, rel. m. teol. licenciatas Andriejus Sabaliauskas.
Prelegentas, puikus oratorius, akcentavo P. Jurkaus kaip redaktoriaus darbus, jo didelį indėlį į Bostono enciklopedijos pasirodymą, daugiau nei 40-ies metų redakcinį darbą savaitraštyje „Darbininkas“. Papasakojo buvusio klasės draugo Mečislovo prisiminimus. Pats minėjo Paulių kaip pilną ateities vilties žmogų: „Karo aplinkybės paliko jam didelį troškulį nepavargti mylėti Lietuvos,“ – sakė jis.
Lygindamas kraštietį su dabartinės kartos emigrantais, jis išskyrė šiuolaikinių žmonių nenorą kurti, burtis, o anuometiniai išeiviai buvo kitokie. P. Jurkaus knygose esantis lyrinis „aš“ persmelktas grožio pajautimo, estetikos. Kanauninkas tikėjosi, kad parvežtasis į Lietuvą rašytojo (ir ne tik rašytojo) archyvas padės plačiau pažinti šį „platų kaip vandenynas“ žmogų.
Drauge atvykęs Žemaičių Kalvarijos bendruomenės pirmininkas, mokytojas istorikas Bronius Kleinauskas, prabilo į susirinkusius gražiąja žemaičių tarme. Kalbėdamas apie Jurkų, B. Kleinauskas minėjo ir jo neatskiriamąjį jaunystės laikų draugą, kaimyną, anksti iš gyvenimo išėjusį Vytautą Mačernį, kuriam „nepavyko perbristi tos amžinai tekančios gyvenimo upės“. Jo muziejus veikia Žemaičių Kalvarijoje ir dažna atvykusi ekskursija nepamiršta pasiteirauti apie P. Jurkų, kurio rankraščiams ir kūrybai muziejuje taip pat buvo žadama atrasti vietos.
Pasidžiaugdamas, kad likimas lėmė pažinti ir P. Jurkaus dukrą Dainą, įteikė jai knygą apie Žemaičių Kalvariją, primindamas, kad šis miestelis, jo garsieji atlaidai ir žmonės visada išliko svarbūs tėvo kūryboje.
Vakaro metu ne kartą skambėjo A. Vasiliausko virtuoziškai fortepijonu atliekamos prancūzų impresionistų melodijos. Pakalbėjus kraštiečiams, galėjome pasimėgauti dar viena vingria gaida, lydima aktoriaus D. Svobono skaitomais eilėraščiais ir proza. Dailiosios literatūros žodžiui mainantis su muzikinėmis improvizacijomis, žiūrovai galėjo susipažinti su P. Jurkaus kūryba artimiau, nes Lietuvoje šio veiklaus žmogaus knygos iki šiol nėra išleistos. Tiesa, bibliotekose galima rasti Amerikoje pasirodžiusių egzempliorių. Skaitovas nepaliko abejingų – kaip sakė pagrindinė  renginio organizatorė, Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. V. Paplauskienė, „Jūs supratote esmę, koks iš tiesų buvo P. Jurkus“.
Ji pati pristatė P. Jurkų, jo gyvenimą, kūrybą ir aplinką iš muziejininko pozicijų: taip, kaip pažino jį per atsiveriančius archyvus, kuriuos pati surinko ir parvežė į Lietuvą, dienoraščio lapus, iš artimųjų laiškų. Bendrauta su rašytoju ir gyvai: bendravimas prasidėjo dar 1989 metais, nuo pat pirmojo vizito į JAV, ir tęsėsi iki kūrėjo mirties. Per tuos metus jis daug spėjo ir pats papasakoti apie savo gyvenimą, kas jam buvo svarbu, ką mylėjo, o ko nemėgo...
Būsimasis rašytojas eilėraščius pradėjo kurti dar pirmoje klasėje, o tapyti – nuo ketvirtosios. Sukūrė apie 100 paveikslų, o pats vadino save „Palangos Juze“, kuris „apsiuvo“ daugybę knygų: piešė joms viršelius ir iliustracijas. Pirmąjį savo poezijos rinkinį „Namų ugnis“ P. Jurkus parašė dar Vokietijoje, bet jo neišleido, o knyga pasirodė tik 1993 m. JAV. Iki tol „Namų ugnis“ plito nuorašais. Pristatant knygą, Bern. Brazdžionis, ypatingai vertinęs bičiulio kūrybą, įteikė jam lauro šakelę kaip aukščiausio įvertinimo išraišką.
P. Jurkus buvo žemininkų kartos – atėjo į literatūrą tuo pačiu metu, bet nepritapo nei prie vienų – išlaikė savo liniją ir liko vienišas. Bet – vienišas tik kūrybos prasme, o šiaip buvo gyvas, linksmas, bendraujantis...
P. Jurkaus kūryba – tokia pat plati kaip jūra. Jis kūrė ne tik eilėraščius, rašė ir legendas, yra sukūręs romaną „Smilgaičių akvarelė“, skirtą Žemaičių Kalvarijai. „Aš noriu nupūsti dulkes nuo praeities ir parodyti, kokia jinai graži,“ – taip P. Jurkus sakė klausiantiems, kodėl jis rašo legendas. Save  lygino su mažuoju Nilsu iš S. Lagerliof pasakos, o žąsimi, ant kurios nugaros Nilsas skrido, vadino savo plačiai išskleistus fantazijos sparnus.
Renginio pabaigoje susirinkusiems žmonėms dėkojo iš JAV po ilgo laiko atvykusi P. Jurkaus duktė Daina. „Aš žinau, kad tėvas dabar yra laimingas,“ – sakė ji. Ir prisiminė, kaip tėvas, klausiantiems, kas jis toks, prisistatydavo „Aš esu žymus lietuvių menininkas“. 
Didelio susidomėjimo sulaukė ir P. Jurkaus 100-mečiui skirta paroda „Kaip grįžtančius namo paukščius“, parengta V. Paplauskienės, apipavidalinta I. Zamulskienės.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal