Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

PATRIA IR PATRIOTIKA

Prisipažinkime, kad praėjus ketvirčiui amžiaus po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo patriotinė tema tarp lietuvių kūrėjų tapo nemadinga. Gal tėvynės meilė – tai kažkas per daug subtilaus ir tikro, todėl bijoma ją subanalinti, tuo labiau, kad būriai literatūrinių grafomanų ir oficialūs oficialių valstybės švenčių kalbėtojai jau daug pasidarbavo nuvertindami žodžių „Tėvynė“ ir „Lietuva“ reikšmę. Kartais atrodo, kad svarbiausia jiems yra garsiai neišsakoma mintis: koks gražus AŠ, taip gražiai mylintis Lietuvą. Žinoma, yra ir išimčių. Kai Marijonas Mikutavičius ir minia jo klausytojų vieningai traukia Aš tikrai myliu Lietuvą, ar mylit ją jūs, tai skamba visai nuoširdžiai. Tačiau tenka konstatuoti, kad bent jau profesionalios šiuolaikinės lietuvių poezijos lauke meilės tėvynei tema tapo savotišku tabu.
Jeigu iš kažko buvo galima tikėtis patriotinės poezijos proveržio, tai būtent iš kaunietės poetės Erikos Drungytės. Savo emocingais pasisakymais ir visuomenine veikla E. Drungytė ne kartą įrodė, kad yra nepopierinė Lietuvos ir Kauno patriotė. Todėl, kai 2015 metais leidykla „Kauko laiptai“ išleido E. Drungytės eilėraščių knygą „Patria“, kurioje autorė išryškina vis dar gyvą mitinę lietuvių pasaulėjautą, knygos bei rašto, literatūros svarbą, aktualizuoja lietuvių nacionalinį pasipriešinimą ir partizanines kovas sovietų okupaciniais laikotarpiais, tyliąją rezistenciją, dvasinę tautos laikyseną (ištrauka iš knygos anotacijos), ne daug kas nustebo. Maironio lietuvių literatūros muziejuje knygos sutiktuvės įvyko vasario 12 dieną ir, kaip ir dera, buvo susietos su Lietuvos Nepriklausomybės dienos paminėjimu. Vakarą vedusi rašytoja Aldona Ruseckaitė pažymėjo, kad knygoje daug nepompastiško patriotiškumo, kurio kitas poetas galbūt gėdytųsi. Kodėl ši knyga? Iš kur ši knyga? – paklausė ji autorės. E. Drungytė pažymėjo, kad knygoje nė vienas tekstas nėra parašytas šiaip iš dangaus. Ji  skaitė buvusių tremtinių ir partizanų memuarus, bendravo su gyvaisiais to laikmečio liudininkais. Visi poetai empatiški, jie labai įsigyvena ir giliai jaučia kūrybos proceso metu, todėl ir jai nebuvo problemų susitapatinti su Sibiro tremtiniais ar partizanais. Mes, kūrėjai, taip pat turime paskirtį – ne pasimėgavimui kuriame. Poezija nėra tik meditacija, bet ir palikimas visiems vaikams, visiems lietuviams, – sakė poetė susirinkusiems. A. Ruseckaitė dar pastebėjo, kad knygoje nesijaučia pačios autorės ego. Esi labai pasislėpusi, – teigė ji E. Drungytei. Kuo labiau sensti, tuo labiau mažėja Aš, – atsakė E. Drungytė. Lieka tik stebėjimas ir stebėjimasis pasaulio grožiu bei noras palaipsniui skanauti gyvenimą. Šioje knygoje pirmą kartą jos kūryboje viskas tikslingai sukasi apie Lietuvą, jos gamtą, žmones, kalbą, spalvas. Poetė prisipažino, kad jai nesvarbu, ką apie knygą pasakys literatūros kritikai, ir pati ji savo kūrybos nesieja su konkrečia poetine srove ar karta. Gal aš keista, stovinti ant galvos, – sakė ji, – bet man yra kūrybos žmonių bendruomenė, gyvų ir mirusių, ir nėra labiau ar mažiau sesių ir brolių. Visais laikais reikia savų maironių, radauskų ir net brazdžionių. Tikri dalykai visada susišaukia. Tam, kas padaryta tikros širdies, nėra laikų ir tautų – viskas bendra.
Vėliau poetė perskaitė visą „Ledo poemą“, skirtą Sibiro tremtinių atminimui. Šis kūrinys sąmoningai parašytas pokalbio intonacija, kad atrodytų kaip autentiški prisiminimai. Įgimtas E. Drungytės artistiškumas ir asmenybės charizma čia atsiskleidė visa jėga, prieš klausytojus atsivėrė meno kalba perteiktas tragizmas, skausmas ir viltis. Įspūdį dar labiau pagilino pianistės Šviesės Čepliauskaitės atlikti Mykolo Kleopo Oginskio fortepijoninių kūrinių inkliuzai. Pabaigoje net pragmatiškų skeptikų ir įsisenėjusių kosmopolitų akyse spindėjo viena kita  slepiama ašara, o A. Ruseckaitė prisipažino norinti išeiti iš varžančių sienų ir viena klajoti laukais. Beje, vėliau E. Drungytė paskaitė ir keletą rimuotų eilėraščių, kad įrodytų, jog jos knygoje yra ir paprastesnio kalbėjimo ir net šypsenos. Šios eilės apibūdina būsenas ir jausenas, kuriomis poetė gyvena dabar.
Pabaigoje dar pora aktualijų. „Patria“ jau apdovanota Kauno meno kūrėjų asociacijos premija, sklinda kalbos, kad knyga bus nominuota 2016 metų Patriotų premijai gauti. Šiaip jau straipsnelį apie poezijos vakarą Maironio muziejuje priimta užbaigti eilių citatomis. Tačiau šį kartą šiai taisyklei sąmoningai nusižengsiu, nes, kaip įsitikinau, nuogi eilių tekstai nublanksta prieš gyvo pasirodymo čia ir dabar įtaigumą, kai tiesiog žiūrovų akivaizdoje gimsta meno stebuklas. Gal tai bus paskata dažniau lankytis muziejaus renginiuose.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal