Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
16
liepos
2018

PASIVAIKŠČIOJIMAI RAŠYTOJŲ SODUOSE

Gegužės 3 dieną kalendorius skelbė Saulės dieną. Ir jos sočiai užteko jau nuo pat ryto. Siautėjanti kaitra šviežiai žaliuojantį pavasarį beveik pavertė vasara ir kvietė visus išeiti iš namų. Kaip tik tos Saulės dienos vakarą į Salomėjos Nėries memorialinį muziejų žmonės rinkosi pokalbiui apie rašytojų sodus ir galėjo jį pradėti nuo romantiško pasivaikščiojimo tarp senų obelų.
Taip jau nutiko, kad Maironio ir S. Nėries sodinti sodai, pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, yra du unikaliausi Lietuvoje, ženklinantys rašytojų vidines nuostatas ir būsenas. Abu sodai dabar priklauso Maironio lietuvių literatūros muziejui ir yra kruopščiai saugomi, kad išlaikytų pirminį vaizdą, siekiantį jau daugiau nei šimtmečio istoriją. O saugojimui pirmiausia reikia kruopščiai išstudijuoti visus išlikusius rašytinius ir vaizdinius dokumentus, žmonių liudijimus. Tokį muziejinį tyrimą yra atlikusi rašytoja ir muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, kuri šią praeitį sieja ir su šiandienio Maironio sodo kismu. Medžiagos ir idėjų susikaupė tiek daug, kad jie tiesiog išprovokavo knygos „Maironio sodas“ atsiradimą.
Pristatydama savo knygą A. Ruseckaitė prisipažino, kad iki jos vedė pirmiausia pomėgis fotografuoti. Kiekvieną dieną pro savo kabineto langą matydama šlamantį Maironio namų sodą ji stebėjo jo kismą ir vis išeidavo jo fiksuoti. Taip per daugybę metų susikaupė begalinė nuotraukų kolekcija. Rašytoja prisipažino, kad pirmiausia reikėjo išdrįsti jas publikuoti šalia istorinių Maironio laikus menančių fotografijų, o tada iš tūkstančių atrinkti pačias vertingiausias. Ne tas, kurios labiausiai patinka, atrodo meniškiausios, o tiksliausiai užfiksavusias augalus, žaliavusius ir Maironio laikais. Kokie tai buvo augalai? A. Ruseckaitė net su didinamuoju stiklu tyrinėjo senąsias nuotraukas. Deja, jos nespalvotos, daugelis ir neryškios, todėl fotografijų herojus supusios gėlės ne taip lengvai atpažįstamos. Tiesa, svarbu, kad tų nuotraukų apskritai yra, nes Maironis ir jo šeimos nariai daug mieliau fotografuodavosi sodo paunksmėje, o ne namuose.
Salomėjos Nėries sodo senųjų nuotraukų beveik neišliko. Muziejaus vedėja Ina Aleksaitienė, renginyje skaičiusi pranešimą, pastebėjo, kad ir sodininke poetė tapo tada, kai puoselėjo naujuosius namus Palemone, kurti čia jaukią vietą savo šeimai. Ji tikriausiai sodininkystės nestudijavo taip atidžiai, kaip Maironis, sukaupęs daugybę žinių ir praktiškų patarimų. Ją vedė intuicija, noras gražiai sutvarkyti namus ir jų aplinką, todėl kai ką nusižiūrėdavo kaimynų soduose, gėlių darželiuose, kažką sužinodavo sodinukus įsigydama turguose, o tada daug dirbdavo sode jau nuo ankstaus ryto.
Žinoma, šiandien tikėtis visiško sodų autentiškumo neverta. Tai juk gyvas, kintantis organizmas. Tačiau renovuojant, gražinant Maironio namų kiemą vietoje darželių, kurių jam gyvenant nebuvo, grąžinti anksčiau čia šlamėję augalai. Deja, vaismedžiai sensta ir jau sunkiai besubrandina vaisius. Todėl S. Nėries sode, nudžiūvus senajai obeliai, jos vietoje muziejininkės pasodina naują – tik senosios veislės, kurios obuolių skonį jautė ir poetė. O Maironis buvo tiesiog obelų veislių kolekcionierius. Jis obuolius laikydavo specialiai įrengtame rūsyje, o vėliau vaišindavo savo svečius. Rašytojų namai ir tuomet, ir dabar liko svetingi. Net ir muziejuose sklando ypatinga tų žmonių, jų puoselėtų namų dvasia. Sodų medžiai iki šiol pamena senas dienas, tik norint išgirsti jų pasakojimus reikia nepaprasto jautrumo.
Vakaro metu už lango kvepėjo bepražystančios obelys ir ievos, garsiai čiulbėjo paukščiai, o namuose jiems fleitos melodijomis pritarė Monika Ryškutė.

Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus muziejininkė Audronė Meškauskaitė

Visa galerija
Atgal