Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

PASAKA GIMĖ ČIA IR DABAR

2016 m. gruodžio 12 d. Vaikų literatūros muziejuje lankėsi knygos vaikams Akmenukų pasakos, laimėjusios A. Liobytės premiją už geriausią 2015 m. debiutą vaikų literatūroje, autorius Aidas Jurašius. Susitikimas buvo neįprastas tuo, kad jį vedė ir daugiausiai kalbėjo ne rašytojas, o literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė. Na, o pasakų „tėtis“ sėdėjo svetainės viduryje prie kompiuterio ir, kol renginio moderatorė pristatinėjo jai labiausiai įstrigusias akmenukų istorijas, kūrė naują pasaką pagal moksleivių pasiūlytas temas. O siūlyta parašyti apie tigro akį, sniego senio širdį, paukštį, kuris draugavo su vikšru ir net apie auksą... Ši temų įvairovė buvo tikras iššūkis sukurti pasaką čia ir dabar, šurmuliuojant vaikams, garsiai skaitant jau gyvuojančių pasakų ištraukas...
Kol rašytojas kūrė, vaikai apžiūrinėjo jo atsivežtus pristatomos knygos veikėjų – akmenukų– prototipus,  tikrus akmenukus – baužą, suakmenėjusią autobuso ašarą, nukirptą ilgesio laumės pirštą, baltą pajūrio gėlelę, kurios atvaizdą vos galima įžiūrėti.
Kadangi dauguma klausytojų buvo Dailės gimnazijos mokiniai, būsimieji dailininkai, moderatorė D. Šakavičiūtė pasiūlė garsiai perskaityti prasmingą pasaką apie dailininką, bandžiusį nupiešti meilę. Prieš tai vaikai buvo apklausti, kaip jie pieštų šį jausmą. Vieni pieštų širdeles, kiti apsikabinimą, treti rausvas spalvas. Na o A. Jurašiaus pasakos Dailininkas ir gėlė pagrindinis veikėjas, labai ilgai kankinęsis, kaip ją nupiešti, galiausiai supranta, jog „gali piešti bet ką ir tai vis tiek bus meilė.“ Šia ir dar keliomis citatomis buvo išrašinėta lenta, buvusi susitikimo erdvėje. Knygoje daug vietų, kurias norisi nusirašyti kur nors į sąsiuvinį ar užrašų knygelę, daug aforistinių minčių. Rašytojas geba pastebėti ir žodžiais įvardinti daug subtilių mūsų būties niuansų, kreipia skaitytoją į pozityvų pasaulio, gyvenimo, savęs priėmimą, nuramina, kad visai nebūtina būti ypatingu ir netrokšti patikti daugeliui, nes tuomet esi niekuo neypatingas, „o štai jei patinki vienam vieninteliam – tai jau šis tas.“ Savo pasakose rašytojas samprotauja apie „dvikojus“, kurie „mėgsta viską mainyti į pinigus“, apie žmonių knygas, kuriose jie užsirašo viską, ką bijo pamiršti. O kadangi yra užmaršūs, prisirašė tų knygų begalę. Jaučiamas ypatingai pagarbus požiūris į vaikus: „Laimei, ten buvo vaikų, kurie viską paaiškino...: (suprask – nesuvokiantiems suaugusiems). Kelissyk pakartojama mintis: „kaip gera gyventi <...> o juk pagalvojus, jei pasigilintum, taip galėtų būti visada.“
Kol visos šios pasakos ir jų mintys buvo aptarinėjamos, rašytojas, paskendęs kūrybinėse kančiose, tai pasiremdamas rankomis ant suolo, tai bejėgiškai jas nuleidęs, tai išskleidęs pirštus ant kompiuterio klaviatūros rašė rašė rašė. Ir parašė. Naują, gražią pasaką juokingai neįprastu pavadinimu – „Vikšras, paukštis ir sniego senis su daug vietos krūtinėje“, kurią raiškiai visiems perskaitė muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė.
Nori ją išgirsti? Ateik į Vaikų literatūros muziejų, paseksime.

Parengė muziejininkė Vilma Petrikienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal