Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„PALYDĖK, PALYDĖK MANE, VĖJAU...“

Lapkritis – niūrus, šlapias, toli gražu ne romantiškas laikas. Bet nutikę daug svarių įvykių S. Nėries gyvenime. Lapkritį būtų galima pavadinti Salomėjos Nėries mėnesiu. 17 dieną gimė Poetė, tą pačią dieną lankytojams atidarytas jos vardo muziejus. 18 dieną gimė jos vyras Bernardas Bučas. Šis mėnuo jųdviejų meilės laikas...
„Taip staiga, taip netikėtai – kaip žaibas nukrito meilė. Tokia nelaukta – tokia skaisti, graži... Už ką man laimė pataikauja? Aš jau nelaukiau ir negeidžiau tokios meilės, man rodė, kad aš jau nebeturiu teisių į ją. Buvau rami – man buvo likęs tik darbas. Ir štai. Man baisu jos, tos naujos meilės, tos laimės... Nejaugi ji man skirta? Nuo šio lapkričio 8 d. vakaro aš gyvenu kaip sapne – aš susirgau meile...“ Šis romantinis įrašas iš Salomėjos Nėries dienoraščio, kur sužymėta dar daugiau įvairiausių išgyvenimų ir patirčių. Tuos gyvenimo etapus skrupulingai surinko ir užrašė poetės gyvenimo metraštininkas Viktoras Alekna, kurio 100-metį minėjome kartu su S. Nėries 111-osiomis gimimo metinėmis. Apie V. Alekną kaip bičiulį sutiko papasakoti Juozo Tumo-Vaižganto muziejaus vedėjas, muziejininkas, poetas Alfas Pakėnas. Su V. Alekna susipažino, kai šis ruošėsi išeiti į pensiją: susitiko toje pačioje darbovietėje, kartu padirbėjo dar metus. Kolegos taip susibičiuliavo, kad net tarnaudamas armijoje A. Pakėnas susirašinėjo su V. Alekna, išsaugojo jo laiškus. V. Alekna gyveno viename iš Juodiškio dvaro pastatų, padėdavo vietos mokytojams pasiruošti pamokoms. Tuo giliu sovietmečiu mokytojai tarpusavyje kalbėdavo rusiškai, bet su V. Alekna visada tik lietuviškai. Jis buvo griežtas, konservatyvus, labai mylėjo Lietuvą. O S. Nėrį teisino kaip moterį, sakydavo, kad visi mes darome klaidas, visi esame žmonės... A. Pakėnas prisiminė vieną susitikimą Kiršuose su S. Nėries sūnumi Sauliumi, kai visi trys vyrai sėdėjo ant neišlikusio namo pamatų, vaišinosi... V. Alekna buvo griežtai nusistatęs prieš alkoholį, tad Saulius kaskart nueidavo vienas į namo vidų ir grįždavo vis labiau pralinksmėjęs...
V. Aleknos sūnėnas rašytojas, dramaturgas Eugenijus Ignatavičius pasakojo daug ir ilgai apie Aleknynę, savo vaikystę joje, gimines, V. Aleknos tėvus. Ir apie ąžuolą, augusį tose žemėse, kurį aprašęs ir fotografavęs V. Alekna. Medžio apimtis siekė septynis metrus. Kai iš tų žemių išsikėlė Aleknos, kūrėsi kolūkis, melioravo, tuomet ir ąžuolas pradėjo džiūti, bet buvo išsaugotas to medžio genomas. V. Aleknos dukra Sigutė Bagdonienė pasakojo apie save, tėvą ir tėviškę. Tėvo nebaigtus darbus tęsė jos mama, būdama 85-erių išmoko dirbti kompiuteriu ir išleido kelias knygas, didelėmis raidėmis, aiškiu šriftu, skirtas vyresniems žmonėms. Vieną jų – „Saulėlydžio link“ – dovanojo muziejui.
Popietėje Viktoro Aleknos kūrybą iš knygos „Ąžuolas“ gražia žemaičių tarme skaitė aktorė Kristina Kazakevičiūtė. Skaitė ir eiles, kurias V. Alekna pradėjo rašyti nuo keturiolikos metų. Sakydavo, kad eilės turi būti paprastos, nesudėtingos.

Palydėk
Palydėk, palydėk mane, vėjau...
Taip kadaise dainavo Nėris...
Aš tą dainą ne kartą girdėjau,
Kai tik beldžiaus į josios duris.
 
– Palydėk, palydėk mane, vėjau...
Aš su pempėm dainuot išėjau...
Į purienom pageltusias pievas
Išėjau baigti ryto sėjos...
 
Ten purienos, o čia ožkabarzdžiai.
Tarp beržų stiebias jie nekaltai.
Kvepia jie su žibutėmis gardžiai,
Tos ten mėlynos, o jie žydi baltai...
(...)
Gelsvos kasos nutįsę lig žemės...
Atsisuko pažvelgt į mane...
Laumės juosta ten vandenį semia...
Vėjas lydi mane ir sapne...
 
                                                   V. Alekna
 
Muzikavo ansamblis „Vėjas“ (vadovas Algirdas Sinkevičius). Keturios moterys ir du gitaromis grojantys vaikinai atliko romantines melodijas, taip pat skambėjo dainos S. Nėries žodžiais. Minėjimas tęsėsi prie arbatos puodelio, svečiai diskutavo, dalinosi prisiminimais... O muziejaus svetainėje, minint Salomėjos gimimo dieną, buvo pamerkta raudona rožė, simbolizuojanti „gyvenimą be prietarų ir baimės“.
V. Alekna – žurnalistas, politinis kalinys, poetas, prozininkas, literatūrologas, vertėjas, mokytojas, parengęs S. Nėries poezijos dažnumų žodyną bei „Raštų“ tritomį. Pirmoji meninės kūrybos knyga, biografinė apybraiža „Salomėja“, buvo išleista 1993 m. Knygoje panaudota daug faktų iš įvairių šaltinių taip pat jaučiama autoriaus meilė knygos herojei. O mes, muziejininkai, labiausiai džiaugiamės knyga „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“, kuri tapusi tarsi enciklopedija mūsų darbe. V. Alekna gimė 1915 m. Raseinių valsčiaus Pašlynio vienkiemyje. Beveik nelankęs pradžios mokyklos, jis iškart pradėjo mokytis Raseinių gimnazijos antroje klasėje. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lotynų kalbą, lietuvių literatūrą, pedagogiką. Dirbo „Naujosios Romuvos“ žurnalo administracijoje, mokytojavo, o 1945 m. buvo suimtas ir išgabentas į Vorkutos lagerius. Grįžo 1957 m. Dirbo mokytoju, leido knygas. Už visuomeninę veiklą, literatūrinę kūrybą ir lageryje iškentėtas kančias buvo įvertintas valstybiniu apdovanojimu: V. Aleknai buvo suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas (2000 m.).

Parengė muziejininkė Asta Vileniškytė

Visa galerija
Atgal