Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

OŽKINIAI LINŲ MĖLYNŲ

Penktadienio vakarą MLLM svečiavosi poetas, vertėjas, fotografas, žurnalistas, redaktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Sigitas Birgelis. Svečias iš užsienio. Sigitas gimė Lenkijoje, Punske. Baigė Varšuvos žemės ūkio akademiją. Dirbo „Aušros“ redakcijoje, o vėliau „Aušros“ leidykloje. Šiuo metu Sigitas „Aušros“ leidyklos vyriausiasis redaktorius ir direktorius. Maironio muziejuje pristatyta S. Birgelio knyga „Ožkiniai linų mėlynų“. Tai antrasis knygos leidimas. Knygos sutiktuvėse dalyvavo rašytojai Vladas Braziūnas, Birutė Jonuškaitė, Viktoras Rudžianskas, Aldona Ruseckaitė. Neatvyko poetas M. Karčiauskas.
Vakaro pradžioje Punsko teatras „Aurora“ atliko kompoziciją, parengtą pagal S. Birgelio eiles iš rinkinio „Ožkiniai linų mėlynų“. Artistai Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė ir Arnoldas Vaznelis. Jie sakė, kad yra bendraminčiai su Sigitu, jo eilėraščiai labai artimi. Antanas per Grabnyčias / Pas veršingas / Pas telyčas / Kaip teliukas / Apė motkų sukas. / Pirmas nupjauna, / Pirmas acisėja, Pirmas ca, braca, / Kap bastrys / Išaina saulės perrišč. „Auroros“ aktoriai prisipažino, kad jiems Sigito poringės labai mielos, nes jos parašytos dzūkiška šnekta...
S. Birgelis sakė, kad jo knyga „Ožkiniai linų mėlynų“ yra laiškai, siųsti į praeitį. Ožkinių kaime gimiau, ten mane surado poetas Marcelijus Martinaitis. M. Martinaičiui dedikuotas eilėraštis „Vanaginės amžinybėje“. nupinsiu Ožkinius / iš rugiagėlių / ir iš žiedų... Tame kaime užaugo Sigito tėvai ir protėviai. Pavasarį buvo išleistas pirmasis leidimas šios knygos. Birgelių giminė siekia 17-ąjį amžių. Kilę iš bajorų. Ši knyga labiausiai vientisa. Laiškai siunčiami į praeitį ir gaunami iš praeities. Sudrėkusi žemė / po obels žiedu / jei būtų sėkla / užaugtų žodžiu / ant nupiešto lauko / gandrai virš galvos / po dalgio iešmu / lizdus suka iš Jotvos / lyg norėtų ką nors / lyg norėtų ką nors / lyg norėtų ką nors / duoti – atimti / pusę to, trečdalį / duoti ko neturiu / trečdalį, pusę to / atimti ką duodu / išskridusiems paukščiams / dienoms neparlėkusioms / rugių takeliu / pakirstu ilgesiu / Kirsna, Seina, Sesapė / pro kiekvieną kodėl / ne vakar, ne niekad / tau laišką rašau, vėl
S. Birgelis skaitė savo eilėraščius „Ožkiniai linų mėlynų“, „Vaikystėje“, „Minčių davatkyne“ ir kitus. Autorius savo eilėraščius skaitė ypatingai, tarsi gerai pasverdamas kiekvieną žodį, intonaciją...
B. Jonuškaitė prisipažino, kad pažįsta Sigitą labai seniai. Su Sigitu beveik kaimynai. Aš iš Šilainės, o jis iš Ožkinių. Ji teigė, kad Sigito knyga yra didelis lobis jų kraštui. Praeitį būtina sugauti, užfiksuoti tai, kas būta. Birutė skaito jo knygą kitaip nei kiti. Jai tas kraštas artimas, pažįstami žmonės. Ji prisiminė mokytoją Stoskeliūną, uždarytas mokyklas... Kalbėjo, kurie eilėraščiai jai gražiausi. Laiškai iš praeities išsaugoti, o tai labai svarbu.
Poetas V. Braziūnas sakė, kad su Sigitu ne taip seniai pažįstami. Bet jau trisdešimt metų yra artimi. Man patinka žmonės – savo parapijos patriotai. Vladas džiaugėsi Sigito skaitymu, atrodo, lyg pirmąsyk girdėtų. Tokia neperspausta intonacija... Jį džiugina dzūkų atlapumas, gerumas. Eilėraštyje „Esu meilė“ jis atpažįsta Sigitą. esu meilė / tiems kurie myli / ir atleidimas žmonėms / kurie nekenčia kitų / esu laukai kurie sėja / tavo lūpų vaisius / ir duoda alkaniems / parnešta iš rugių / esu liūdesys / išvykstantiems toli / ir sugrįžimo namo / artimųjų džiaugsmas / esu pats sau / esu viskas / esu niekas / esu eilėraštis. Sigitas nuolatos triūsia, gaivina Seinų kraštą. Jis fotografas, meškeriojantis saulėtekius, devynių galų meistras. Jis pilnas kaip debesis, nežinai, kada užlis...
Rašytoja A. Ruseckaitė klausė, ko nuolatos į Punską laksto V. Rudžianskas? Ar jis važiuoja apsipirkti? Viktoras sakė, kad važiuoja pirkti kelis metrus dešros, tai penkis, tai kelis šimtus metrų... Į Punską važiavo su „Nemuno“ žmonėmis, su „Kauko laiptų“ leidykla. Man ten patinka... V. Rudžianskas pasakojo, kad buvo Sigito knygos pristatyme Rašytojų klube. Niekas taip neskaito eilėraščių kaip Sigitas... Jis skaito kaip šamanas... Prisipažino, kad linus pirmąsyk pamatė, perkopęs keturiasdešimtmetį... Teigė, kad labai gražus Sigito santykis su eilėraščiu. Kas gali / Eilėraštį / Parnešti žodyje / Kaip kibirą pieno / Vakarui / Artėjant / Ir bliaunant... Viktoras prisipažino, kad šis eilėraštis iš 48-ojo knygos puslapio, jį nušovė.
A. Ruseckaitė prisipažino, kad linų gyvenimas jai gerai pažįstamas iš vaikystės. Žinau visą lino kelią... Teko rauti linus, kurie baisiai pjauna pirštus.
Dar vakaro pabaigoje poetas S. Birgelis kalbėjo apie meilę Tėvynei, Seinams, Vilniui, Lietuvai.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal