Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
lapkričio
2018

NUTILUSIOS POETĖS SUGRĮŽIMAS

Gražią spalio pavakarę Maironio lietuvių literatūros muziejus kvietė į poetės Dalios Saukaitytės rinktinės „Purpurinis vakaras“ pristatymą. Kartu su autore dalyvavo aktorius, bardas Gediminas Storpirštis, rašytoja Aldona Ruseckaitė, asociacijos „Slinktys“ pirmininkas Juozas Žitkauskas.
Maironio namų salė buvo pilnutėlė. Anot A. Ruseckaitės, žmonės pasiilgę rugpjūčio žemuogių, pasiilgę jaunystės. Pirmoji D. Saukaitytės knyga „Rugpjūčio žemuogės“ išėjo 1972 metais. Paskui poetė nutilo ir tik 1997 metais pasirodė „Spalio laukas“. Dalia yra dirbusi S. Nėries muziejuje, vėliau ir Literatūros muziejuje.
J. Žitkauskas vadino Dalią magiška poete. Jis pasakojo, kad pakako vieno kito skambučio ir D. Saukaitytė sutiko išleisti „Purpurinį vakarą“. Susipažino jie Mokytojų namuose Vilniuje. Aš dzūkas, o Dalia suvalkietė. Didžiausias Dalios hobis – grybai. Anot Juozo, Dalia – gyva legenda. Dalios knygų nerudins nei saulė, nei lietus. Gal kada nors bus ir trečia Dalios knyga.
D. Saukaitytė kalbėjo apie didžiausias savo gyvenimo aistras – grybavimą ir vertimus. Vertimas – žodžio, kalbos minkymas. Verčiu iš rusų ir lenkų.  Grybauja Labanore, grybų nevalgo, o iškart neša į supirkimo punktą. Dalia prisipažino, kad ji yra tinginė. Anot jos, eilėraščiai nėra dabar jos aistra. Esu tarsi sugrįžusi mumija. Dalia pasakojo, kad iš „Rugpjūčio žemuogių“ į rinktinę nedėjo gal tik dviejų eilėraščių. O iš antrosios knygos daug daugiau nedėta.  Rinktinėje „Purpurinis vakaras“ ypatingas pagarbos ženklas šviesios atminties žmogui – Vytautui Kernagiui.
G. Storpirštis sakė, kad jis pirmąsyk šioje muziejaus erdvėje. Klausydavau V. Kernagio ir atradau šią poetę. Jis dainavo tą dainą, kuria ir Vytautas pradėdavo koncertą.

Purpurinis vakaras varva
lyg aplietas aviečių sultimis…
ant akmens šiąnakt dėsime galvas,
po žvaigždėm šiąnakt gulsimės.
 
Na tai kas, kad benamiai, bedaliai
na tai kas, kad šunų apskalyti…
akyse šoka pušys žaliosios
ir šalna dar žolės nepalietė.
 
O paskui bus kaip būt ir privaloma,
kažkam žirgas kažkam tik kamanos…
paskutinę taurę lig dugno...
ligi galo ir veidu į samanas…


Rašytoja A. Ruseckaitė sakė, kad neišvengiamai reikia paskaityti eilėraščių. Bet Dalia nelabai mėgsta tai daryti. Poetė sakė, kad Kaune smagu būti, nes čia praleista nemažai laiko. Šiuose rūmuose taip pat. Apie Kauną yra parašiusi eilėraštį „Žaliakalnis. Lapų deginimas“. Dar Dalia perskaitė eilėraštį „Ėjimas į pasimatymą“ ir „Senamiesčio turgui“.
Paskui Dalia pasakojo, kad buvo susitikusi su V. Kernagiu, bet jokio įspūdžio vienas kitam nepadarėme. Susitikom dalykiniu reikalu ir viskas. V. Kernagis jai buvo labai svarbi figūra. Jis teigė, kad Dalios tekstai dainingi.
Klausytojai, susirinkę į vakarą, pateikė vieną kitą klausimą Daliai. Rašytojas P. Venclovas klausė Dalios, kodėl ji metė rašyti? Tiesiog praeina rašymas ir nors tu ką. Bangom tas gyvenimas eina. Kas buvo, buvo. Nebuvo jokios dramatiškos istorijos dėl nerašymo. Antroji knyga, eilėraščių rašymas – lyg bandymas susivokti, ką aš veikiu šioje žemėje?
D. Saukaitytė kalbėjo, kokią poeziją mėgsta skaityti, apie neįvertintą Just. Marcinkevičiaus poeziją. Daliai patinka N. Miliauskaitės eilėraščiai.
Rašytoja A. Ruseckaitė klausė, ar Dalia baigė kokią Alvito muzikos mokyklą. Deja, ne. Dalia baigė Kauno 4-ąją vidurinę. Esu iš tų laikų, kai žmonės dainuodavo. Aš negalėjau išdainuoti, tai tik žiopčiodavau, o paskui pradėjau rašyti.
Dalia sakė, kad eilėraštis būtinai turi skambėti. Ji nelabai rašo baltąsias eiles. Dalia prisipažino, kad jaunystės dainuojami eilėraščiai, yra visai nieko. O šiaip eilėraščiai sensta...
Paskui būta daug rudeninių gėlių, autografų, dainų ir gražių žodžių poetei Daliai Saukaitytei.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal