Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

NETRADICINĖ PREMIJA NETRADICINIAM POETUI

Yra rašytojų, kuriuos myli skaitytojai bei kiti rašytojai, o jų talentu niekas neabejoja. Dažnoje, ir ne tik literatų, kompanijoje galima išgirsti spalvingų prisiminimų ir net anekdotų apie bendravimą su jais. Žodžiu, jau gyvi jie tampa legendomis, tačiau jų kažkodėl neįvertina kritikai ir juos aplenkia literatūrinės premijos. Vienas iš tokių rašytojų yra kaunietis poetas Vladas Baltuškevičius. Netradicinis poetas ir asmenybė, per beveik 40 kūrybinio darbo metų išleidęs aštuonias savo poezijos ir keletą vertimų knygų, originalaus žanro „memorijų gyviesiems“ „išradėjas“ – Vladas Baltuškevičius nė karto nebuvo apdovanotas autoritetinga literatūrine premija. Turbūt dėsninga, kad netradicinės jo kūrybos įvertinimui turėjo atsirasti ir netradicinė premija. Taip ir įvyko – 2011 metais buvo įsteigta literatūrinė Jurgio Buitkaus premija, o V. Baltuškevičius tapo ketvirtuoju jos laureatu. 
Premija įteikta balandžio 24 dienos popietę Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Premijos steigėja – rašytojo ir žurnalisto Jurgio Buitkaus našlė, taip pat rašytoja, Ineza Juzefa Janonė-Buitkuvienė – taip apibūdino premijos skyrimo kriterijus: „už brandžią prozą ir poeziją, su sąlyga, kad kandidatas nė sykio nėra sulaukęs rimtesnio dėmesio ir materialinio paskatinimo.“ Ji perskaitė ir premijos skyrimo komisijos posėdžio protokolą, kurio ištrauką taip pat pacituosiu: „2014-ųjų metų Jurgio Buitkaus literatūrinė premija skiriama poetui Vladui Baltuškevičiui už ironiškų epitafijų gyviesiems knygą „Mano memoriumas“ (Kaunas, „Naujasis lankas“, 2009 m.) ir reikšmingas eilėraščių publikacijas 2013 metų periodikoje: „Metuose“, „Nemune“ ir „Kauno dienoje“. Prieš įteikdama laureatui premijos diplomą ir piniginį prizą (3000 litų – vėliau išdavė paslaptį renginio vedėja, rašytoja Aldona Ruseckaitė), Ineza Juzefa Janonė-Buitkuvienė pažymėjo, kad premijos negalima „praulioti“ – ji skirta naujai poezijos knygai išleisti. Kauniečiai jau įprato – kur tik kultūros žmonėms įteikiama nauja premija ar švenčiamas jubiliejus – ten visada išvysi miesto vicemerą Vytautą Vasilenką su puokšte gėlių ir trumpa sveikinimo kalbele. Ne išimtis buvo ir šis renginys. Tik šį kartą buvo net trys gėlių puokštės – laureatui, premijos steigėjai ir pirmajai (2011 m.) Jurgio Buitkaus premijos laureatei, aktorei Doloresai Kazragytei.
Pats Vladas Baltuškevičius vakare buvo mažakalbis. Jis paskaitė keletą eilėraščių – „keistas cikliukas..., keturi fragmentai..., rašytas sovietmečiu, bet liko nepublikuotas.“ „Tuo metu galėjau gyventi,“ – pridūrė jis. Pabaigoje, publikos paprašytas, jis dar perskaitė savo poezijos vizitinę kortelę – eilėraštį „Juodieji deimantai“ – iš pirmojo eilių rinkinio „Saulės židinys“ (Vilnius, „Vaga“, 1975 m.).
Aktorė Doloresa Kazragytė pasakė savotišką pagiriamąjį žodį Inezai Juzefai Janonei-Buitkuvienei ir skaitė jos eiles iš rinkinio „Sau pradingstu iš akių“ (Vilnius, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2007 m.). Ji pasidžiaugė, kad premija paskirta žmogui, „kuris kitaip eina per gyvenimą, kitaip jaučia, džiaugiasi.“ Palinkėjo, kad pinigai būtų išleisti ne naujai eilių knygai (tam turi atsirasti rėmėjas), o „skaniau pavalgyti, knygą nusipirkti.“ Tuo tarpu vilnietis rašytojas Vytautas Girdzijauskas keliais sakiniais charakterizavo velionį rašytoją Jurgį Buitkų. „Per anksti užgesęs ugnikalnis,“ – reziumavo V. Girdzijauskas.
Premijos skyrimo komisijos sekretorė, literatūros kritikė Elena Baliutytė akcentavo, kad ši premija skiriama ne tik už literatūrinę kokybę, bet turi ir moralinę dimensiją – talentingiems kūrėjams, kurie buvo kitų premijų apeinami. Ji samprotavo, kad galbūt premija galėtų būti skiriama ne tik už pastarųjų metų, bet už viso gyvenimo kūrybą. Jos nuomone, pagrindinis V. Baltuškevičiaus poezijos skiriamasis bruožas yra jo „kosmosofija“ – proto pastangos pažinti visatos paslaptis. Tai egzistencinio rakurso poezija su ypatingu žodynu. Ankstyvoji V. Baltuškevičiaus poezija iš dalies romantinė, kiek primenanti Vinco Mykolaičio-Putino eiles. Vėliau pradeda vyrauti nerealybės vizijos, priešingi pradai egzistuoja vienu metu, paraleliai sudarydami vientisumo įspūdį. Jo poezijoje meilė – tai dviejų sielų drama ir kartu bendro kosminio vyksmo dalis. V. Baltuškevičius mėgsta kanonines poezijos formas – sonetus, trioletus, kur išryškėja jo poetinė meistrystė. Pastarojo meto kūryboje atsiranda kasdienybės realijų, jo „Memoriumas“ įrodo, kad autorius turi puikų humoro jausmą ir nuolat seka literatūrinio proceso naujienas. Pabaigoje E. Baliutytė prisipažino, kad „kritika yra iš esmės bejėgė prieš poezijos grožį“ ir, perfrazuodama V. Baltuškevičių, palinkėjo, kad jo „sąmonė liktų srauni kaip upė.“ To Vladui Baltuškevičiui – geram mūsų muziejaus bičiuliui – linkime ir mes. 

Parengė Šiuolaikinio literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas
Zenono Baltrušio nuotraukos 

Visa galerija
Atgal