Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
rugsėjo
2018

NEMIGOS POEZIJA

„Nemigos poezija“ – taip naująją kaunietės poetės Raimondos Mikuckytės eilių knygą „Jeigu“ (leidykla „Naujasis lankas“, 2018 m.) apibūdino knygos redaktorius poetas Gintaras Bleizgys knygos sutiktuvių renginyje Maironio lietuvių literatūros muziejuje rugpjūčio 30 dieną. Nemiga – tai raktinis žodis šiai knygai suprasti ir kartu autorės įkvėpimo šaltinis. Paradoksalu, bet pasirodo, kad nemiga gali būti produktyvi. G. Bleizgys teigė, kad sunkūs išgyvenimai – liga, skausmas, ilgesys, vienatvė – autorės talento dėka transformavosi į gerą poeziją. „Gražu, kai autorė neneigia, kad sunku, bloga, kai stoja į akistatą su savo laikinumu, su išgyvenimo problema.“ Šias problemas ir tuo pačiu nemigą galima įveikti (jeigu šias problemos apskritai žmogus gali įveikti) tik „laukiant ir tikintis“. G. Bleizgys iškėlė prielaidą, kad kultūriškai taip susiklostė, jog vyrai sunkiose situacijose dažniausiai pabėga, o moterims dažnai nėr kur pabėgti – „moteris lieka su savo sunkiu pasauliu, nes neturi kur trauktis“. Kita vertus, moterys pasižymi „stiprybe išgyventi“. Būtent ši „stiprybė išgyventi“ G. Bleizgiui ir yra „gražiausia ir rimčiausia vieta“ R. Mikuckytės eilių knygoje. G. Bleizgys dar atkreipė dėmesį, kad autorei gerai sekasi rimuoti. Jis net norėjo, kad „visos eilės būtų rimuotos, bet autorė nuėjo nuo rimo prie ritmo“. Pabaigoje knygos redaktorius prisipažino, kad literatūrinių recenzijų jau seniai nerašo, o šio savo pasisakymo turinį jis paprasčiausiai susapnavo.
Praėjo 12 metų nuo autorės pirmosios eilių knygos „Pokalbis su Juodvarniu, arba Pelenės DNR“ pasirodymo. Kaip teigė pati poetė, reikėjo didelio sukrėtimo (jos atveju – sunkios ligos), kad „įvyktų vidinis sprogimas ir atsirastų nenumaldomas noras vėl rašyti eiles“. Vakaro metu R. Mikuckytė  apie knygos atsiradimą ir savo eiles kalbėjo labai nedaug. Lyg suprasdama, ko labiausiai iš jos nori susirinkusi publika, ji perskaitė visą pluoštą knygoje išspausdintų eilėraščių. Rašytoja Aldona Ruseckaitė garsiai pasvarstė, kad tokia eilėraščių knygos pristatymo forma turbūt yra tinkamiausia ir pasiūlė visiems norintiems pratęsti R. Mikuckytės eilių skaitymus. Norinčių atsirado ne vienas. Tarp jų buvo knygos dizainerė Inesa Dūdėnaitė, rašytoja Irna Labokė, minėtoji Aldona Ruseckaitė ir pirmosios R. Mikuckytės eilių knygos redaktorius (praeityje taip pat rašęs poeziją – kunigas Skaidrius Kandratavičius), ir dar keletas man nepažįstamų moterų.
Ypač gausių plojimų ir net šūksnių „bravo“ susilaukė vienas artimiausių R. Mikuckytei žmonių – jos brolis, klasikinės gitaros virtuozas Valdemaras Mikuckis, atlikęs keletą kompozicijų, nuostabiai derėjusių prie sesers poezijos nuotaikų.
Pabaigoje norėčiau nesutikti su vienu G. Bleizgio teiginiu, kad R. Mikuckytės poezija yra „slegianti emocine prasme“.  Man pasirodė, kad R. Mikuckytės poeziją galima apibūdinti „šviesaus ilgesio“ metafora.
 
Vakarėjant
 
kai vakaras raudonas išdegina akis
pripilk dar vieną stiklą vyno
rūke prie šulinio
neklausk
kiek amžių vėl praeis
kiek dar nuskęs akimirkų
dabar
kalbėk apie dienas
kurių aš nepažįstu
kokiu vardu jas šaukti
nežinau
kalbėsiu tau apie naktis
kada su nemigom žaidžiu
kauliukais
ganau juodas avis
kurias nulaižo ryto lietūs
įpilki vyno dar
kai gudobelės svaigiai žydi
kai žvilgsniai susitinka
ir palieka žymę
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal