Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„NEBUVAU IŠ ŽALIAKALNIO IŠĖJUSI...“

„Būti asmeniškai pažįstama su J. Grušu neteko. Tačiau gyvenome tame pačiame Žaliakalnio rajone, skyrė Savanorių prospektas. O artimiausia man ir rašytojui buvo ta pati maisto prekių parduotuvė. Menu – ateina Utenos gatve orus, truputį gunktelėjęs vyras – rašytojas, kuris mano to meto akimis turėjo būti kažkoks nežemiškas. Štai stovi parduotuvėje eilėje prie pieno, rezginėlėje tušti buteliai... O aš galvoju: rašytojas, teatre vaidinamos jo dramos, o stovi su visais kaip eilinis paprastas žmogus.
Netoli J. Grušo namų – mokslo įstaiga, politechnikumas (dabar Kauno technikos kolegija). Dėstomos literatūros programoje buvo įtrauktas ir rašytojo kūrybos nagrinėjimas, tad dėstytojos ne kartą norėjo pasikviesti J. Grušą į svečius, paruošti susitikimą su moksleiviais, bet rašytojas vis atsisakydavo, turbūt nenorėjo susitikti su beveik vyriška paauglių auditorija, o gal būta ir nemalonių atsitikimų. Mat, vienu metu buvo susidariusi moksleivių chuliganėlių kompanija, kuri mėgdavo „apsilankyti“ aplinkiniuose soduose ir pasimėgauti rudenio derliumi ir, ko gero, neaplenkė rašytojo sodo. Bent taip spėliojom. Įvairių rašytojo sukakčių progomis politechnikumo biblioteka paruošdavo J. Grušo kūrinių parodėles, skaitykloje moksleiviai perskaitydavo rašinių apie rašytojo kūrybą.
Aš esu mačiusi visus J. Grušo dramų pastatymus teatre. O pirmą kartą apsilankiusi šiame muziejuje buvau pakerėta ten slypinčios auros ir likau ištikima muziejaus lankytoja,“ – pasakojo į knygos „Mano gyvenimo poezija ir proza“ sutiktuves birželio pavakarę gausiai susirinkusiems kauniečiams jos autorė Živilė Guogytė. Ilgametė bibliotekininkė, kolekcininkė nėra praleidusi beveik nė vieno J. Grušo memorialinio muziejaus renginio ir netgi dalyvavusi 2013 m. muziejininkių vykdytame projekte „1863 m. sukilimo atspindžiai lietuvių kultūros erdvėje“ su nacionalinių vokų, ženklų ir dekoratyvinės keramikos rinkinių paroda „Manoji Lietuva“.
Šį kartą renginio lankytojams buvo pristatyta knygos autorės paroda iš turtingos (kelių tūkstančių!) servetėlių ir degtukų dėžučių etikečių kolekcijos. Žaismingi kolekcininkės komentarai šalia temomis išeksponuotų ryškiaspalvių servetėlių džiugino lankytojus. Parodai „Vienkartinės-popierinės“ Ž. Guogytė parašė įvadą-paaiškinimą, kuriame svarsto, kad „servetėlės – vienkartinis dirbinys, bet kartais kyla noras jas rinkti...“, dalijasi mintimis, kaip servetėlės galėjo pasitarnauti menui, pasiremdama pavyzdžiais iš atsiminimų knygų apie tris praėjusio amžiaus ryškias Lietuvos meno asmenybes, kurios gyveno tuo metu, kaip ir J. Grušas – kompozitorių Benjaminą Gorbulskį, kuris „Neringos“ kavinėje mėgdavo ant servetėlių užrašyti natas, o muzikantai jas čia pat pagrodavo, poetą Paulių Širvį, baruose ir kavinėse kartais ekspromtu ant servetėlės parašydavusį šmaikščių ketureilių, ir dailininką, grafiką Stasį Krasauską, ant servetėlių piešdavusį būsimų darbų eskizus ar bičiulių draugiškus šaržus. „Yra išlikę, jo dukros žodžiais tariant, daug tokių servetėlių. Buvo ir S. Krasausko draugų, kurie taip pat saugojo servetėles kaip dovaną ar meno kūrinį. Knygoje apie S. Krasauską yra pateikta iliustracijų – piešinių ant servetėlių,“ – teigė kolekcininkė.
Živilė Guogytė savo knygoje dalijasi prisiminimais apie artimiausius žmones – mamą, tėvą, brolį, tetą, dėdes, pusseserę, pasakoja apie gyvenimo kelyje sutiktus žmones, patirtus išgyvenimus, rašo apie Kauną, Žaliakalnį ir ypač atidžiai – apie Višinskio gatvę, kurioje prabėgo laimingiausi vaikystės ir nerūpestigos jaunystės metai, atėjo branda. Autorė skaitytojams pateikia originalių pasakojimų, eilėraščių, rusų poetų eilių sekimų, laisvų vertimų ir šviesių pasakų, skirtų anūkėlei Saulei Beatričei. Kaip kino juostoje – žmonių gyvenimo istorijas keičia miesto ir gatvių, įstaigų, pastatų, laiptų ir laiptelių istorijos, prieš akis iškyla su nuoširdžiu apgailestavimu ir nostalgija atskleisti nykstančių objektų vaizdai. „Taigi, nieko nereikia išgalvoti, juk kiekvienas, jei norėtų, apie savo gatvę ar gyvenimą joje parašytų,“ – svarsto Kauno patriotė Ž. Guogytė. Ji pripažįsta, kad rašymas yra vienas jos pomėgių, kuris pagražina kasdienybę ir suteikia gyvenimui prasmę...
Knygos fragmentus išraiškingai skaitė Kauno kamerinio teatro aktorė Kristina Kazakevičiūtė, o jos dukra Kotryna Šileikaitė popietės dalyviams atliko patrauklią, kupiną jaunatviško polėkio literatūrinę-muzikinę improvizaciją. Ž. Guogytės dukra Džiuginta Baltrušienė supažindino su mamos vėliausiu, šiam renginiui skirtu rašiniu.
Pasakodama apie Kalniečių gatvę Ž. Guogytė pažvelgia ir į J. Grušo sodą, jo namą su mansarda, į gražią arkinę pavėsinę, rašytojo vadintą rozenbogenu (rožių arka), cituoja kaimynystėje gyvenantį poetą Kęstutį Navaką:
 
Tyla mikrofonuos... Žaliakalny miegančios kielės...
Baladės paliko gitarą, ir balsas nutilo...
Tuščiausiam Kaune, kur nebėr anei Truikio, nei Grušo,
Per sienas šešėliai lyg nebylio kinas nueis...
 
Vakaras nesibaigė „oficialia programa“ – svečiai dar ilgai kalbėjosi apie Lietuvos kultūrą, literatūrą, išskirtinius žmonių pomėgius. Atsisveikindami linkėjo vieni kitiems gražios vasaros, o knygos autorei – daugelio kūrybingų metų.

Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė,
Džiugintos Baltrušienės nuotraukos

Visa galerija
Atgal