Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„NE APIE KEPĖJUS NE APIE SIUVĖJUS...“

„Ne apie kepėjus ne apie siuvėjus
apie vandenis medžius ir vėjus...“
Taip prisipažįsta garsus poetas Donaldas Kajokas garsiam poetui Henrikui Radauskui, rašydamas epigrafą savo knygai „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. Lapkričio vidury šis naujausias Kajoko eilėraščių rinkinys, kurį šį pavasarį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, buvo pristatytas Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje.
Knygos sutiktuvėse dalyvavo aktorė Olita Dautartaitė ir muziejininkas Edmundas Kazlauskas. Olita, nuo senų laikų įsimylėjusi Donaldo poeziją, ne tik ją subtiliai perteikė gausiai susirinkusiems kauniečiams, poeto talento gerbėjams, bet ir pasidalijo savo mintimis apie Donaldo kūrybą: pasak aktorės, šiandien tai gražiausias mūsų poezijos puslapis. Edmundas Kazlauskas jau kurį laiką gilinasi į Kajoko kūrybą, dažnai su juo pasikalba meno ir filosofijos klausimais. Ir šį kartą klausytojai išgirdo įdomią muziejininko ir poeto diskusiją, kuri išryškino Donaldo poezijos kontūrus, palietė jo kūrybos giliąsias prasmes ir tikrąsias ištakas.
„Poezija toks daiktas: šį tą užrašai, šis tas pats užsirašo. Jei nėra to, kas pats užsirašo, – nėra ir poezijos“, – prieš 25 metus savo eseistikos knygoje „Komentarai“ rašė Donaldas Kajokas. Gražiai ir teisingai pasakyta. Ir šioje knygoje daug eilėraščių, kurie yra tarsi patys „užsirašę“. Reiškia, turi tikrojo poezijos dvelksmo.

Parengė J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal