Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2018

NAUJOS PRELATO V. S. VAIČIŪNO KNYGOS

Vasario 8 dieną Maironio namuose profesorius prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas pristatė naują savo poezijos knygą „Viskas gyva ir amžina“ bei knygelę vaikams „Nykštuko draugija“. Taigi – dviejų knygų sutiktuvės. Kaip pajuokavo vakaro vedėja, rašytoja Aldona Ruseckaitė, tokiuose renginiuose pagrindinė viešnia – knyga, o šiuo atveju – dvi knygos, o rašytojas lieka tarsi antrame, šiuo atveju trečiame plane.  Rašytojas, tuo tarpu, širdingai dėkojo redaktoriui Robertui Keturakiui, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro vadovui, knygos leidėjui Valdui Kubiliui, dailininkei Daivai Šulgaitei, korektorei Erikai Rimkutei, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei, jos meninė nuotrauka puošia knygos viršelį, Vytautui Žvigaičiui ir kitiems knygą leisti padėjusiems savo bičiuliams...
Apie ką ši knyga? Knygos redaktorius R. Keturakis, aptardamas prelato knygą, pastebėjo joje juntamą autoriaus norą padėti žmogui pajusti, pažinti Dievo meilę ir globą, būties lengvumą, nugalėti baimę, kurioje slypi pati nykiausia baimė žmoguje – Dievo baimė.
„Akys mato vidinį pasaulį, / Akys glosto jausmus, / Akys ramina sielos žaidas, / Akys perveria širdį, / Akys moka veidmainiauti, / Akys gali ir nekęsti, / Akys tiki, kad tiesą sakai, / Akys moka mylėti. // Meilė – tai atliepas Dievui, / Kurs myli be išimties visus, / Jis tas gerasis Amžinybės Tėvas, / Jam esame ir tu, ir aš brangus...“
Knygoje rasime ir tai, apie ką prelatas yra rašęs anksčiau. Naujausios knygos eilėraščiuose – kreipimasis pirmiausiai į Amžinybę ir į Dievą, į dangų ir žemę, į gyvenimą ir mirtį, į viską, prie ko glaudžiasi žmogus. Tai malda ir kalbėjimas apie didžius ir apie labai mažus dalykus. 
„... Sustok prie uždarytų durų / Ir mylinčia širdim pabelsk – / Jei sieloje ramybė glūdi, / Tikroji meilė tau duris atvers.“
Arba: „Kai Amžinybė žaidžia su akimirka, Atrodo viskas tikra, Ir skruzdėlytė teikia šilumą, Nors ji tokia mažytė... / O Kosmose galybė saulių. / Ar aš jaučiu jų šilumą? / Kartais atrodo tik jausmų apgaulė. / Bet iš tikrųjų viskas tikra. / O mūsų paslaptingos mintys / Lakioja erdvėse...“
Skaitydami prelato eiles vaikišku jautrumu ir tikėjimu pajusime, kad pasaulis yra geras ir gailestingas, dosniai dalijantis stebuklus ir pasakas...
„Žmogaus gyvenimas – tarsi labirintas, / kuriuo keliaujame visi. / Dažnai pasakome: mums skirta / Gyvenimo dalia sunki. // Ar iš tiesų jau taip yra? / Gyvenimas – tai Dievo kelias, / Didžioji meilė Viešpaties tyra, / Kad žmogui būtų Žemėj gera...“  
Paklaustas apie dar vieną, būsimą knygą, prelatas atsakė: „mes nežinome, kas bus po valandos, negalime nuspėti, kas bus rytoj. Tiesiog melskimės ir už save, ir vieni už kitus...“
             

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal