Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
birželio
2018

NAUJA KNYGA APIE VYTAUTĄ MAČERNĮ

„Aš Tave dabar myliu labiau negu bet kada, ir, nors Tu mane visai pamirštum, iš manęs pasijuoktum, seniai kitą mylėtum, kaskart aš Tave mylėsiu labiau ir giliau...“ Tai ne iš Romeo ir Džiuljetos istorijos, tai trumputė ištrauka iš Vytauto Mačernio laiško mylimajai...
Laišką  poetas parašė seniai – 1942 metų rugpjūtį, gyvendamas tėviškėje, Šarnelėje. Ištrauka, tarsi  liūdnos Vytauto Mačernio ir Bronės Vildžiūnaitės meilės liudytoja, pasirinkta neatsitiktinai: 2017-ųjų pabaigoje išleista nauja rašytojos Aldonos Ruseckaitės knygą „Dūžtančios formos“ / Romanas apie Vytautą Mačernį.“ Tad gruodžio 20 dieną Maironio namuose literatūrinis vakaras – visai naujos knygos sutiktuvės. Knygoje – daugybė atsiminimų, poeto laiškų ir kūrybos fragmentų (beje, romane poeto mylimoji  Sofija Visvaldaitė – Bronės Vildžiūnaitės prototipas). Kaip vakaro metu teigė Aldona Ruseckaitė, tai ne tik liūdna meilės istorija, tai ir gyvenimas, ir laikmečio istorijos momentai, ir unikalios talentingo poeto kūrybos vertinimai. Visa tai turi ypatingą prasmę.
Knygos tekstas tarsi ažūrinis nėrinys. Jame – veik visas trumpas ir skaidrus Vytauto Mačernio gyvenimas: mokslo metai Telšių gimnazijoje ir Kauno bei Vilniaus universitetuose – begalinis troškimas kuo daugiau išmokti, sužinoti, perskaityti... Gimtieji namai, artimieji, Šarnelė, jos apylinkės, gamta – „Nieko pasaulyje nėra malonesnio už gerus draugus, tėviškę ir motiną...“ Vienatvės ir liūdesio leitmotyvas: miršta patys brangiausi ir mylimiausi – senolė, tėvelis Vladislovas, mergaitė Danguolė, pirmoji, pati gražiausia ir tyriausia poeto meilė. Kūryba – poeto  kančia ir džiaugsmas –  didžiuliai reikalavimai pirmiausiai sau: „Rašytojas tai: nenumaldomas teisėjas kitiems ir sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė...“ Ir, galiausiai, karas, atėmęs Mačernio gyvenimą – neišmylėtą meilę, nerealizuotas kūrybos galimybes...
Autorės užsklanda: „Pati savęs klausiu,  kodėl parašiau šią knygą? Kodėl parašiau, kai apie jauniausią literatūros klasiką Vytautą Mačernį (1921–1944) tiek prirašyta Atsakymas yra vienas – aš norėjau parašyti ŠĮ TEKSTĄ. Norėjau – ir tiek.
Ilgą laiką domėjausi poeto gyvenimu, rinkau apie jį archyvinę medžiagą, tyrinėjau, važinėjau į ekspedicijas, bendravau su artimaisiais, su bendramoksliais. Susipažinau ir su istorijos mokytoja Brone Vildžiūnaite,  kuri buvo Mačernio sužadėtinė, saugojo dalį jo laiškų, rankraščių, dokumentų,  keletą daiktų, tačiau niekada nepasakojo plačių prisiminimų, jų neužrašė, tik visą turėtą archyvą su trumpais komentarais perdavė į Maironio lietuvių literatūros muziejų. <...> Tačiau skaitytojus noriu įspėti, jog rašantysis visada turi galimybę interpretuoti, sugalvoti, galop tikrovės požiūriu – suklysti.
Knygos žanras – biografinis romanas, kuris suteikia kitokias teises nei mokslinis veikalas. Juolab kad šis kūrinys prasideda nuo sapno apie rudenį žydinčią vyšnią ir baigiasi taip pat sapnu...“

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal