Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
gegužės
2019

N. PIPIRO KNYGOS „SUSITIKIMAI“ PRISTATYMAS

Rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė sakė, kad Nerijus Pipiras yra vaidinęs Maironį, nes šiek tiek į jį panašus: Bičiulystė labai graži. Maironio luomo žmogus pristato savo eilėraščių knygą. Jo knygelė plona ir labai graži. Stebina Nerijaus gebėjimas nutolti nuo savęs ir pažvelgti į kitus.
Kartu su autoriumi knygos sutiktuvėse dalyvavo poetas ir knygos redaktorius Robertas Keturakis, leidėjas Valdas Kubilius, prelatas poetas Vytautas Vaičiūnas, solistas Tomas Ladiga.
Poetas R. Keturakis pasakojo, kad vieną vakarą paskambino Nerijui ir paklausė, ką jis veikia. Ant ūkanoto stiklo piešiu snaiges – toks atsakymas nustebino knygos redaktorių, nes tik poetas gali taip atsakyti. – Aš jo eilėraščiams svetimas. Į kelias eilutes Nerijus sutalpina daug daugiau nei galiu pasiimti. Jo eilėraščiuose glūdi paslaptis. Jos niekas neįmins. R. Keturakis perskaitė ilgiausią knygos eilėraštį. Eilėraštis trisdešimties eilučių: Pasivysiu vasaros peizažą / Ir žvaigždėm dabinsiu vasaros takus. / Tu, tikiu, ateisi, / Ten, kur ūkaus vienišas ir išdidus mėnuo...
N. Pipiras prisipažino, kad Maironio muziejuje jaučiasi kaip namuose: Čia rinkdavomės švęsti Maironio gimtadienio, vardinių, tegu šis vakaras būna kaip anų vakarų tąsa. Tik nežinau, kaip pats Maironis pasitikdavo svečius. O A. Ruseckaitė atsakė – su krupniku. Nerijus perskaitė kelis naujausius savo eilėraščius: Tyla ir lietaus lašai beldžiasi į sielą. / Per naktį man kelią nušviečia žvaigždė į rytdieną, / užgimstančią prie kojų. / Man tik tylos, man nieko daugiau nebereikia. / Gal dar barbenimo kantraus į sielos langą...
Solistas T. Ladiga, paprašytas padainuoti kažką lietuviško, nutarė padainuoti V. Mačernio trioletus, kuriems muziką parašė Z. Bružaitė. Trioletai poetui V. Mačerniui pelnė didelę šlovę. Gal ir su Nerijaus poezija taip nutiks kada nors... Solistui akompanavo R. Blaškytė.
Prelatas V. Vaičiūnas į Nerijų kreipėsi žodžiais – brangus mano vaike. Jis pasakojo, kad žavėjosi Nerijumi, kai buvo studentas: Neeilinis, labai kūrybinga asmenybė. Labai įstrigo poeto R. Keturakio pasakymas, kad Nerijus moka prakalbinti tylą. Ir dar jis moka prašnekinti kasdienybę. V. Vaičiūnas minėjo poetą, dailininką L. Gutauską. Kalbėjo apie žmogaus dvasinį pasaulį, dvasingumą, dievybę, esančią žmoguje. Sveikino Nerijų, linkėjo išleisti daugiau knygų: Nerijaus pamokslai labai intelektualūs. Būk žmonių ganytojas ir poezijoje.
Prelatas perskaitė eilėraštį „Šventajam Karalaičiui Kazimierui“. Karūna ant grindinio. / Ties Katedros piliorium išguldytas non sum dignus... / Ir rūmai – aimanos, / O puota – teisingumas. / Gyvenimas – giesmė Marijai. / Neišsemiamas jo palikimas. / Ir artuma, ir meilė Lietuvai, jos akmeniui, / pravirkdytam ir išklūpėtam paryčiais ties / Katedros piliorium dar tebedegant Grabnyčios / žvakei. Šiame eilėraštyje visa dvasinė Kazimiero biografija, visas koncentratas.
Nerijus prisipažino, kad pas prelatą bėgo daug kartų. Už jo gali pasislėpti kaip už uolos. Vėliau Nerijus kalbėjo apie T. Matulionį, M. Reinį. Kelio vingiuotam akmeny, / Tiesos žodžio skelbime / Beribės meilės gilume – / Kalbėjai ir tikėjai, ir ėjai. / Į aukštumas tiesos ir meilės, / Į ten, kur nebėra mirties – / Tik meilė. / Į ten, kur net ir sutemose spindi / Vilties šviesa, pasitikėjimo galybė. / Tikiu, kad atnešei pavasarį / ne kartą klupdamas tremties keliu. / Ir aš žinau, kad tu lietuvio dvasiai / esi malda / vilties dejonėj / šių laikų. – tai Nerijaus dedikacija arkivyskupui M. Reiniui. Apie jį N. Pipiras rašė savo diplominį darbą.
Anot A. Ruseckaitės, V. Kubilius įgudo leisti nepelningą literatūrą. Jis teigė, kad leidžia išskirtinę literatūrą: Leidžiam iš asmeninių autoriaus lėšų. Knyga – paminklas rašytiniam žodžiui. Rankraščiai sunyksta, prapuola... Visados skatinu autorius išleisti knygą, nes vėliau gal niekas to nepadarys. Neseniai Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo pristatyta kunigo J. Žvinio poezija. Atrado visai ne giminės ir išleido.
V. Kubilius sakė, kad Nerijus – kylanti žvaigždė. Jis turi prelatą, turi poetą Robertą, kuris skatina rašyti. Palaiminta ta parapija, kuri gauna tokį kunigą. Jo pamokslai žavi daugelį, minios plūsta jo paklausyti. Ir eilėraščiai su užtaisu. Valdas pažadėjo laukti Nerijaus su kita knyga.
Paskui N. Pipiras kalbėjo apie poetą Bern. Brazdžionį, skaitė eilėraščius. Paglostei mano galvą obels viršūne / Ir rytmečio rasos atnešti išėjai, / Kad kojas, nuo rudens sužvarbusias, nuplaučiau / vandeny, / Ir vėl pro auštantį rytą, per bręstantį rugį / mokėčiau pasveikint, Praamži, Tave. / Pažinęs tuos pėdsakus baltus, kuriuosna sugrįžti / kvieti, einu ir aš, praeitim nuplautas, „į naują / vieškelį ir būtį naują, kur tamsiame vidurnakty / nežuvę vėl kiltum rytmečiui gyventi ir žydėt“. Tai eilėraštis, skirtas Bern. Brazdžioniui.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė.

Zenono Baltrušio nuotraukos.

Visa galerija
Atgal