Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MONSINJORO ATLAIDAI MAIRONIO NAMUOSE

Kunigo Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922–2001) gyvenimas buvo sunkus ir sudėtingas: politinis kalinys, tremtinys, ilgametis Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, pirmasis atkurtos Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius, žinomas ir itin gerbiamas visuomenės narys. Tad nenuostabu, jog susirinkusieji Maironio namuose į žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knygos apie Monsinjorą „Gyvenimas, koks jis buvo“ pristatymą netilpo salėje. Kaip pajuokavo direktorė Aldona Ruseckaitė, Maironio namuose – Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko atlaidai...
R. Sakalauskaitės teigimu, knyga rašyta ketverius metus, medžiagą ji rinkusi  ne tik  Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve, bet ir  Lietuvos ypatingajame archyve, taip pat Latvijos valstybės bei Daugpilio archyvuose, rėmėsi neskelbtais kunigo laiškais, jį globojusių vienuolių atsiminimais. Atskira didelė knygos dalis – Monsinjorą pažinojusių ir su juo bendravusių kunigų Vaclovo Aliulio, Jono Borutos, Ričardo Doveikos, Antano Dilio,  Arūno Kesilio, Kęstučio Latožos, Juozo Tunaičio, Gintaro Petronio prisiminimai.
Biografija labai nuosekli, chronologiška, dokumentinė, apstu nuorodų, išnašų, paaiškinimų. Pirmieji vaiko keliai link kunigystės knygoje išraiškingai nusakyti Levo Tolstojaus žodžiais (iš Kazimiero Vasiliausko pokalbio su Tomu  Sakalausku): „Išbrauk iš mano vaikystės maldas – išbrauksi visa, kas buvo gražiausia.“ Nuo mažens, kai piemenaudamas savo draugams ir karvėms sakė pamokslus, tarsi tvirtai žinojo, kad bus ne kas kitas, o kunigas... Patys gražiausi Monsinjoro prisiminimai – mokslo metai Kauno ir Vilniaus seminarijose...
Ypatingas lagerių ir tremties laikas. Suimtas 1949 m., nuteistas dešimčiai metų, kalėjo Intoje ir Vorkutoje, dirbo anglies kasykloje. Tačiau dar dešimtmetį jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą, gyveno Latvijoje, dirbo Daugpilio rajono kolūkio buhalteriu ir šilumvežių fabriko elektriku... Į Lietuvą grįžo tik 1969 m...
Monsinjorą R. Sakalauskaitė pažinojo nuo Sąjūdžio laikų, tuo metu ji dirbo Sąjūdžio informacinėje būstinėje, o kunigas Vasiliauskas tapo Arkikatedros klebonu. R. Sakalauskaitės knygoje teigiama jog svarbiausias kunigo gyvenimo siekis – ieškoti kiekviename žmoguje grožio. Kviesdamas kitus prisidėti konkrečiu darbu, tegu ir menku, visada rodė pavyzdį. „Uždek bent vieną žvakę ir nekaltink tamsos“, – ne kartą yra sakęs monsinjoras. <...> Kunigo K. Vasiliausko gyvenimo istorija yra persmelkta kančios ir tarnystės – Dievui, Tėvynei, žmonėms. Asmeniniai interesai visada buvo nustumiami į antrą ar į trečią vietą. <...> Gyvenime matęs juoda ir balta, šilta ir šalta, gerai išmanęs teologiją, puikiai pažinęs žmones, K. Vasiliauskas rasdavo kalbą su kiekvienu. Išdrįsdavęs pasakyti, kad kažko nežino ar nesupranta, jis traukė aplinkinius kaip magnetas...“
Kunigas Ričardas Doveika, kai jam buvo 13 metų, pirmą kartą pamatė Monsinjorą Šv. Rapolo bažnyčioje. Iš jo rankų priėmė Pirmąją šventąją Komuniją. „Vaikams jis buvo labai dėmesingas, pavergdavo vien jo žodis, gestas. Mus, vaikus  patarnautojus, jis labai aktyviai įtraukė į liturgijos gyvenimą. Viskas, ką per apeigas galėdavo skaityti ne kunigas, būdavo išdalijama vaikams. Taip buvo ugdoma jauno žmogaus atsakomybė. <...> Pasitelkdamas humorą, neformaliai bendraudamas, K. Vasiliauskas elgėsi kaip ganytojas ir žvejys – gražiai užmetė Kristaus tinklą valksmui...“
Tai tik truputis fragmentiškų prisiminimų. Ramunė Sakalauskaitė, pristatydama šią knygą, važinėja po Lietuvą, salės visur sausakimšos. Rudenį bus 15 metų po Monsinjoro mirties, tačiau žmonės jį prisimena, liudija, kalba. Liudijimų, anot R. Sakalauskaitės, užtektų kelių žmonių keliems gyvenimams. Buvusiame Ždanovo kolūkyje (Daugpilio r., Latvijoje) sutikusi kunigą pažinojusiųjų: po 50-ies metų jį prisimena lyg vakar, sako, jog tokio šviesaus žmogaus nei prieš jį, nei po jo nebuvo...
Ir dar: knygos anotacijoje literatūros kritikas Valentinas Sventickas pažymi, jog „biografija nuodugni, patikima ir nedaugiažodė. Monsinjoras iš šios knygos žvelgia į mus šviesus ir paprastas. Ir klausiantis: „Ar suprantate, ką pasakiau savo gyvenimu?“

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal